Panašu, kad niekas nesidomėjo tikra padėties viename Rytų Jeruzalės rajone istorija, arba pasidomėję nemato reikalo papasakoti visuomenei, nes tai lenkiasi su ideologine nuostata, kad Izraelis yra blogio nešėjas, o palestiniečiai – nekaltos jo aukos.
Truputis istorijos
Norėdami suprasti, kas ten vyksta, be istorijos neapsieisime. Per visą pasaulį nuskambėjęs Sheikh Jarrah (Šeich Džarah) kvartalas Rytų Jeruzalėje yra už senojo miesto sienos, maždaug dešimt minučių pėsčiomis nuo Damasko vartų (prie jų atvažiuojama nuo Tel Avivo pusės). Tai arabiškas pavadinimas Saladino asmeninio gydytojo atminimui.
Saladinas buvo arabų valdovas, 1187 m. išvaręs iš Jeruzalės tamplierių ordiną. Kvartale yra išlikęs šeicho Džaraho kapas. Šalia iškilęs prabangus Hyatt Regancy viešbutis.
Žydai kaimyninį kvartalą vadina Nahalat Shimon arba Shimon Hatzadik. Ten yra piligrimų lankomas 3 a. pr. Kr. gyvenusio žydų šventiko Simono Teisiojo kapas.
Priemiestis yra žinomas nuo 12 a. Jau Otomanų imperijos laikais 1876 m. žemę tenai nusipirko dvi žydų organizacijos: Sefardų ir Aškenazių. Tai buvo įprasta to meto praktika, kurią naudojo žydai, besistengiantys grįžti į savo senąją Tėvynę. Per Otomanų imperijos gyventojų surašymą 1905 m. tame rajone gyveno 167 musulmonų, 97 žydų ir 6 krikščionių šeimos.
Po to, kai Jungtinės Tautos savo rezoliucija paskelbė kuriančios Izraelio ir Palestinos valstybes, o Jeruzalę paliekančios tarptautiniu miestu, šešios arabų šalys užpuolė gimstantį Izraelį.
Per karą Jordanijos karalystė užėmė Rytų Jeruzalę, o vakarinę miesto dalį nuo arabų legiono sugebėjo apginti žydai savanoriai. Po 1948 m. žydai buvo išvaryti iš Sheikh Jarrah.
Per Šešių dienų karą 1967 m. Izraelis išstūmė Jordanijos kariuomenę iš Rytų Jeruzalės ir sujungė abi miesto dalis kaip savo sostinę. Palestiniečiai Rytų Jeruzalę laiko savo būsimos valstybės sostine.
1967 m. Rytų Jeruzalėje gyveno 44 000 arabų, o 2016 m. – 327 700. Žydų ten 1967 m. buvo likę vos keli šimtai: kiti buvo išvaryti. Po karo grįžo išvarytieji, prisikėlė naujakurių. 2016 m. Rytų Jeruzalėje gyveno 214 600 žydų.
Nuosavybė kvartale
Sheikh Jarrah rajone Jordanijos vyriausybė 1956 m. paskyrė žemės 28 palestiniečių pabėgėlių šeimoms. Namų statybas finansavo Jungtinės Tautos. Būstą galėjo gauti tik sutikę, kad po to daugiau nereikš jokių pretenzijų į JT pabėgėlių šalpos fondą. Norinčiųjų buvo daugiau, negu namų, todėl surengė loteriją. Dalyvavo žmonės, išsikėlę iš Izraelio kontroliuojamų teritorijų.
Laimėjusieji turėjo trejus metus mokėti simbolinę nuomą, o po Jordanijos vyriausybė pasižadėjo perrašyti nuosavybę joms. Šito pažado netesėjo 11 metų, iki jordaniečiai pralaimėjo karą žydams. Dabar Jordanija teigia, kad perdavimo procesą nutraukęs 1967 m. karas.
Reikia pastebėti, kad Jordanijos perduotą nuosavybę tarp 1948 ir 1967 m. Izraelis juridiškai pripažįsta ir neginčija teisėtumo.
Izraelyje 1970 m. buvo priimtas įstatymas, pagal kurį žydai turi teisę į žemes Rytų Jeruzalėje, kurios jiems priklausė iki 1948 m. Procesas nesiskiria nuo restitucijos Lietuvoje, kai žmonės galėjo atgauti per sovietmetį nusavintus namus. Juk kaimyninė Jordanija buvo tiesiog okupavusi Rytų Jeruzalę.
Aškenazių ir Sefardų organizacijos 1972 m. kreipėsi į teismą, kad joms grąžintų žemę, ir 1976 m. Izraelio teismas ieškinį tenkino. 1982 m. ten gyvenantys palestiniečiai pasirašė sutartį su savininkais, kad nuomininkai galės gyventi kur gyvenę, kol mokės nuomą.
Bet 1991 m. tie gyventojai pareiškė, kad jų advokatas juos apgavęs, pasirašytos sutarties jie nepripažįsta ir nuomos jie nemokės. Taip ir nemoka jau trisdešimt metų, visai kaip buvęs Vilniaus taboras.
Be to, palestiniečiai nuolat pažeidinėjo sutartį, pagal kurią jie turi saugoti nuosavybę, jos negriauti ir neperstatinėti be savininko sutikimo. Tie namai aplipo visokiausiais savavaliais priestatais, naujomis patalpomis be jokių leidimų. Juk šeimos plečiasi, ateina naujos žmonos, gimsta vaikai... kaip nesiplėsi?
Galiausiai Aškenazių ir Sefardų organizacijos 2003 m. pardavė savo nuosavybę JAV įsikūrusiai kompanijai „Nahalat Shimon International“, kuris užsiima žydų įkurdinimu šiame rajone.
Iškeldinimas ir apsauga
Iki šiol teismai yra paskelbę nurodymus išsikraustyti 12 šeimų, bet iškeldintos tik kelios, o paskutinė – 2009 m.
Per pasaulį nuskambėjusį konfliktą sukėlė tebevykstantis teismas dėl 4 šeimų iš Sheikh Jarrah iškeldinimo. Konkrečiau – apeliacinio teismo gegužės 6 d. nutartis, kuri jau apskųsta Aukščiausiajam teismui. Sprendimas iškeldinti nereiškia metimo į gatvę: nurodoma, kad toms šeimoms turi būti suteikti būstai iki rugpjūčio mėnesio.
Per tiek laiko turėtų susirasti, kur gyventi. Deja, toliau nemokamai naudotis pastoge toms šeimoms nepavyktų, nes naują būstą teks arba nuomotis, arba pirkti.
Izraelyje veikia įstatymas, nurodantis, kad pripažinus nekilnojamą turtą bendruomenės ar valstybės nuosavybe, nuomininkas yra saugomas, jo negalima iškeldinti ir negalima kelti jam nuomos.
Prieš priimant nutartį, gegužės 2 d. per teismą toms šeimoms buvo pasiūlyta grįžti prie 1982 m. sutarties, kad imtų veikti jas saugantis įstatymas, bet jos atsisakė, nes nepripažįsta žydų teisės į tą nuosavybę.
Aukščiausiasis teismas priėmė bylą, bet jos nagrinėjimą atidėjo iki birželio 8 d., kad į procesą kviečiamas generalinis prokuroras galėtų susipažinti su medžiaga ir priimti sprendimą, ar dalyvaus. Be to, tikimasi, kad iki to laiko įtampa atslūgs.
Teroristinė grupuotė „Hamas“, valdanti Gazos ruožą kitame Izraelio gale, į teisinį ginčą reagavo labai karingai. Pasinaudojo juo kaip pretekstu. Gegužės 10 d. „Hamas“ paskelbė, kad Izraelio saugumo pajėgos turi palikti Šventyklos kalną ir Sheikh Jarrah rajoną iki 18 val, antraip jie puls. Kitaip sakant, pareikalauta neįmanomo: kad žydų teisėsauga nekeltų kojos į dvi teritorijas – nesvarbu, kas ten bevyktų – lyg jos nebūtų Izraelio valstybės dalis.
Tuoj po 18 val. iš Gazos ruožo buvo paleistos septynios blogai nutaikomos raketos į Jeruzalę ir šalia esantį Beit Šemešą. „Hamas“ ėmė save demonstruoti kaip visų palestiniečių gynėją.
