Kol į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, gavę mero skundą, tirs kas ir kada tą pokalbį įrašė, o įrašą, kuris, pasak paties J. Krasnicko, yra „sulipdytas iš atskirų pasakytų žodžių ar sakinių fragmentų“, patalpino „Youtube“, tiesioginiai merų ir savivaldybių tarybų rinkimai jau bus pasibaigę. O jų rezultatams neturės jokios įtakos, jei tuomet paaiškės, kad pokalbyje minimi milijonai – ne eurų, o litų, nes kalbėta dar iki euro įvedimo.
Pataikyta į pačią jautriausią vietą, nes miestiečiai dar nespėjo užmiršti, kaip J. Krasnicko pirmtakas Č. Daugėla Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų buvo išvestas su antrankiais. Socialdemokratai tuomet išvengė didžiosios dalies žalos savo reputacijai, nes spėjo pašalinti Č. Daugėlą iš savo partijos ir nuo jo atsiriboti anksčiau, negu į jo duris pasibeldė STT agentai. Dabar ta reputacija, tarsi ant judraus kelio šviežiai iškritęs akinamai baltas sniegas, kone akimirksniu virto kažkokia purvina pilkai ruda koše, kuria niekas nenori būti aptaškytas.
Pamatyti savo miesto ar rajono merą su antrankiais pasvajoja daugelio savivaldybių gyventojai, o ne vienam politikui tokia galimybė neleidžia ramiai miegoti naktimis. Po Visagino merės Dalios Štraupaitės sulaikymo 2014 m. rugsėjį tokie košmarai tapo dar tikroviškesniais ir pasipylė kritika, neva pareigūnai persistengia viešumoje dėdami antrankius sulaikomiems viešiems asmenims, kurie nė neketina sprukti nuo jų pakrūmėmis ar priešintis demonstruodami Rytų kovos menus.
Visus pranoko Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas 2014 m. lapkritį, kai prokurorai paėmė iš jo medžioklinį šautuvą ekspertizei atlikti, keistokoje televizijos laidoje „Sąmokslo teorija“ pasakęs jau du metus gaunantis perspėjimus, neva pas jį ateis pareigūnai ir išveš su antrankiais.
Nuo pat šiuolaikinių antrankių atsiradimo jie įgavo įvairių simbolinių prasmių ir žadino aistras, pardavinėjami sekso reikmenų parduotuvėse bontažo bei fetišo žaidimams drauge su botagėliais, pančiais, akių raiščiais, burnos kamščiais ir kitais panašiais atributais. Seniausios profesijos atstovės ne kartą prasitardavo, kad tokius žaidimus ypatingai mėgdavo politikos ir verslo lyderiais visuomenės tituluojami žmonės.
Politiko vedimas su antrankiais ant riešų pro televizijos kameras ir blykstėmis mirksinčių fotoreporterių minią buvo būtent tai, ką kasdien būtų mielai žiūrėję per televizijos vakaro žinias didžioji jų žiūrovų dalis. Pasimėgaudami ir garsiai primindami televizoriui, kad jau gerokai anksčiau sakė, jog tas politikas yra vagis. Tai buvo tarsi kokia auka kerštingiems senovės dievams, kurių vardų ir pavidalų jau niekas neprisimena, lyg nekenčiamų Romos krikščionių sumaitinimas alkaniems liūtams Koliziejuje, griaudėjant pritariantiems minios šūkiams.
Jokie abejotino meninio lygio „Youtube“ filmukai tos plebėjiškos pramogos neatstos.