R. Sadauskas-Kvietkevičius. Solidarizavimasis su „Hamas“ teroristais taikos neatneš

Štai ir sužinojau, kad negaliu net morališkai remti savo Izraelyje gyvenančių draugų, o mano nuomonė, kad ši šalis turi teisę gintis nuo teroristų, netgi nėra nuomonė, bet beveik karo nusikaltimas, ką pabandė įrodyti Irane kurį laiką gyvenusi TSPMI doktorantė Ieva Koreivaitė, pratęsdama Kęstučio Girniaus priekaištus neskubančiai smerkti Izraelio Lietuvos valdžiai bei piliečiams.

Kitaip nei šiedu mano labai gerbiami autoriai, nė ne ketinu demonstruoti tariamo objektyvumo. Jokių čia „viena vertus, kita vertus“. Net ir dauguma Izraelio kritikų pripažįsta, kad „Hamas“ yra teroristinė organizacija, nepasižyminti ypatingu jautrumu rinkdamasi savo išpuolių taikinius. Sąmoningai nutylima, kad pastarasis konfliktas įsiplieskė po to, kai trys Izraelio paaugliai, kurie dingo birželio mėnesį, buvo rasti negyvi Vakarų krante, netoli Hebrono. Keršydami už Naftali Frenkelio, Gilado Shaaro ir Eyalo Yifracho nužudymą keli radikalūs žydų nacionalistai nužudė 16-metį palestinietį Mohammedą Abu Khudairą. Izraelio policija sulaikė šešis asmenis, kurie įtariami pagrobę ir nužudę Palestinos paauglį, o „Hamas“ nė nebandė apsimesti, kad smerkia žydų jaunuolių žudikus.

Net ir tuo metu, kai Izraelio politikai būdavo linkę nusileisti tarptautinės bendruomenės spaudimui ir sutikdavo derėtis su palestiniečiais, „Hamas“ neatsisakė savo pagrindinio viešai deklaruojamo tikslo – visiško žydų valstybės sunaikinimo. Adolfo Hitlerio XX a. sugalvotas „žydų klausimo sprendimas“, kurį dabar vadiname Holokaustu, „Hamas“ kontroliuojamame Gazos ruože minimas su neslepiama simpatija, o 2001 m., išgirdę apie Rugsėjo 11-osios tragediją Jungtinėse Amerikos Valstijose, palestiniečiai išėjo į gatves švęsti.

K. Girnius siūlo Izraeliui, „jei reikia rinktis tarp savo karių ir civilių gyventojų gyvybių, teikti pirmenybę civiliams“. Dauguma eilinių „Hamas“ teroristų nevilki karinių uniformų, negyvena kareivinėse ir nevažinėja gatvėmis tankais. Jie ne tik atrodo kaip civiliai, bet ir gyvena civilių gyvenimą savo namuose su žmonomis ir vaikais, retkarčiais paleisdami vieną kitą nevaldomą raketą į žydų miestus. Tai reiškia, kad K. Girnius siūlo teikti pirmenybę teroristų gyvybės išsaugojimui.

Jo pasiūlymas „kovoti atsargiau, pasikliauti pėstininkais, kurie gebėtų surasti ir pulti ginkluotus „Hamas“ narius“ tokiu atveju nepakankamas, nes, vos tik ginkluotas „Hamas“ narys padeda automatinį šautuvą į rūsį po savo vaikų miegamuoju, jis vėl tampa visišku civiliu, kurio nevalia šiaip nei iš šio nei iš to pulti. Reikėtų siųsti jam registruotu laišku kvietimą į apklausą ir, jeigu teiksis atvykti, mandagiai per vertėją pasiteirauti, ar kartais anądien nesudalyvavo galimai teroristiniame išpuolyje. O jei neatvyks, bus galima išsiųsti pakartotinį šaukimą su atsargia užuomina apie atsakomybę už neatvykimą.

Europos kairiųjų nuostata išvaduoti asmenį nuo atsakomybės už savo sprendimų pasekmes, kaltinant dėl jų nepalankias socialines sąlygas, išsilavinimo stoką ir išnaudotojišką kapitalistinę visuomenę, teikia pirmenybę teroristams ne tik prieš uniformuotus karius ir pareigūnus, bet ir prieš jų aukas. Todėl Lenkijai teks mokėti Europos žmogaus teisių teismo priteistas kompensacijas Gvantanamo įlankos bazėje šiuo metu kalintiems Abu Zubaydah ir Abd al Rahimui al Nashiri, o netrukus gal ir Lietuva bus panašiai nubausta už bendradarbiavimą su sąjungininkais amerikiečiais. Beje, abiem kompensacijas gausiantiems įtariamiesiems už terorizmą gresia mirties bausmės.

Teroristai visame pasaulyje kuo puikiausiai išmoko naudotis vakarietiškais žmogaus teisių apsaugos mechanizmais, nors patys vadina tai Vakarų silpnumu ir savo aukoms nepripažįsta net svarbiausios žmogaus teisės – teisės gyventi. Net ir Rusijos diversantai Rytų Ukrainoje jau išmoko šaudančias į ukrainiečių karius raketines sistemas „Grad“ statyti tarp daugiabučių gyvenamųjų namų, kad nuo atsakomosios ugnies nukentėtų kuo daugiau civilių, kurių žaizdas galima demonstruoti prieš kameras.

Liepos 23 d. surengtos Izraelio karių palaikymo akcijos metu Lietuvos žydų bendruomenės studentų klubo vadovė Amit Belaitė pacitavo pirmosios Izraelio premjerės moters Goldos Meir žodžius: „Taika bus tuomet, kai arabai savo vaikus mylės labiau, nei jie nekenčia Izraelio.”

Tačiau bet koks mūsų solidarizavimasis su teroristais, mano supratimu, tą metą ne artina o tolina.