R. Sadauskas-Kvietkevičius. Gražulis suvilios piktą, prakaituotą Vilnių iškirmijusiais dantimis

„Ir galiu pasakyti: jeigu mane išrinks vilniečiai, pasitikės ir išrinks meru, gėjų paradų nebus“, – žurnalistams šeštadienį kalbėjo „tvarkiečių“ kandidatu į sostinės merus staiga tapęs Petras „Už Lietuvą, vyrai“ Gražulis. O man ramybės neduoda klausimas, ar nusipelnė Vilnius, apsvaigęs nuo laisvės, galimybių gausos ir iščiulpęs visą jaunatvišką energiją iš Antrosios Lietuvos, tokio mero?

Nusipelnė taip, kaip Kaunas, kuris kažkada buvo vertas Vytauto Šustausko, jį gavo, o dabar gėdijasi tai prisiminti. Jeigu netikite, suraskite bent vieną kaunietį, kuris prisipažintų tada jį išrinkęs.
Prieš išeidamas į Lietuvą, gimiau ir dvi dešimtis metų gyvenau Vilniuje, tai ir dabar, nuvažiavęs į sostinę jaučiuosi ten labiau savas, negu visi tie vakar iš merdėjančių rajonų suvažiavę darbo prekybos ir pramogų centruose bei statybų aikštelėse ieškoti jaunuoliai, po lovomis išnuomotuose kambarėliuose numestuose sportiniuose krepšiuose slepiantys gyvenamosios vietos deklaravimo Papalazdijuose ar Puskelniuose pažymas. Nors kartais jau nebepataikau įvairuoti į naujai pastatytą viaduką arba pagaunu save prisiekinėjantį be mirtinos būtinybės daugiau neįsipainioti į begalines Vilniaus transporto spūstis.

Iškart atpažįstu tikrą vilnietį, kurio abu seneliai palaidoti sostinės kapinėse, o ne Latvijos arba gudų pasienyje, o iš jo vaikystės prisiminimų būtų galima sudėlioti, kaip keitėsi kiekviena senamiesčio gatvelėje įsispraudusios kavinės ar parduotuvės iškaba, kur nuveš vienuolikto numerio autobusas, iš kur sklisdavo šviežiai iškeptų sausainių kvapas Latako gatvėje, prie Dailės akademijos studentų bendrabučio, ir kokio skonio dešrelės XX a. pardavinėtos Sereikiškių parko „Rotondoje“. Tikrų vilniečių yra net ne kelis, o kelias dešimtis kartų mažiau, negu sostinės gyventojų. Jie niekada nesididžiuoja, kad gyvena Vilniuje ir nedemonstruoja, kuo skiriasi nuo kaimiečių, kaip senos britų aristokratų giminės palikuonis nuo migrantų iš Lenkijos arba Pakistano. Ir balsuoja jie dažniausiai pagal savo pažiūras, susiformavusias skaitant pageltusius Platono ir Plutarcho raštus iš šeimos bibliotekos, girdint pasakojimus, kaip prosenelė koketavo su kažkurio iš Vasario 16-osios akto signatarų, o tėvai susipažino bėgdami nuo milicininkų, vaikiusių Visų Šventųjų vakarą Rasose uždegti žvakes susirinkusius žmones. Ir jau tikrai ne žiūrint pramoginius televizijos šou, kasmet užauginančius vis naujų politikos juokdarių.

Junginėdamas televizoriaus kanalus ir netyčia pataikęs pamatyti „24 valandas“ kaip reikiant pasišlykštėjau, kaip televizininkai piktnaudžiauja pačių tamsiausių žmonių patiklumu, vaidina kažkokius policininkus, teisėjus ir gelbėtojus viename asmenyje, o iš tikrųjų tik stengiasi, kad tie žmonės prieš kameras kuo labiau apsikvailintų. Tokie žaidimai veržiantis į privačią savo teisių nežinančių žmonių erdvę kada nors gali pasibaigti tuo, kad koks įkaušęs iki neveiksnumo kaimietis šakėmis ištąsys televizinių gelbėtojų žarnas po savo mėšliną kiemą.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Dabar gausite svajonę – Vilnių be gėjų parado. Paradas čia yra tik ryškiausias simbolis, o jį įvardijant nešama žinia apie Vilnių be įvairovės, be tolerancijos ir laisvės būti kitokiu.

Dar nespėjus patvirtinti P. Gražulio oficialiu partijos kandidatu Vilniaus miesto mero rinkimuose, jo rinkimų kampanija prasidėjo būtent „24 valandose“, į kurias, pasak LNK televizijos išplatinto pranešimo, kreipėsi „vilnietis Juozas, kurio žmona Asta išsikraustė iš proto dėl Seimo nario Petro Gražulio“.

P. Gražulis ir V. Tomaševskis antrajame pirmųjų tiesioginių sostinės mero rinkimų ture taptų puikia terapija nepopulistinėmis save vadinančių partijų politikams, patikėjusiems, kad Vilniaus oras jau savaime padaro žmones laisvais, o perskyra tarp Pirmosios ir Antrosios Lietuvos sutampa su miesto riboženkliais. Patikėjusiais, kad, anot Andriaus Užkalnio, „vilnietis yra svajonių ir sapnų miesto pilietis“. Todėl dabar gausite svajonę – Vilnių be gėjų parado. Paradas čia yra tik ryškiausias simbolis, o jį įvardijant nešama žinia apie Vilnių be įvairovės, be tolerancijos ir laisvės būti kitokiu. Jūs tikite, kad visi vilniečiai yra panašūs į jus ir jokie gražulizmai jų nesuvilios? Bet tai juk toks pats gražuliškas įvairovės neigimas, nesugebėjimas matyti ryškiausių jos spalvų.

Nutolę nuo Gedimino prospekto vitrinų blizgesio ir restauruotų senamiesčio gatvelių, patenkame į tą Vilnių, kurio neužpildo įvairiakalbė turistų minia, iš „Cofee Inn“ išėję su vienkartiniais puodeliais rankose studentai ir tarptautinių korporacijų biurų tarnautojai. Piktą, prakaituotą Vilnių iškirmijusiais dantimis. Ten nėra pasakiškos sėkmės istorijų ir svajonių, prilygstančių kunigaikščio sapnui. Bet yra pakankamai pagiežos atkeršyti visiems, kam likimo atseikėta, jų manymu, nepelnytai daug. Jeigu ne tiesiogiai fiziškai susitikus tamsioje tarpuvartėje, tai bent per rinkimus.

Po nuobodžių 2014-ųjų Europos Parlamento rinkimų ir lengvos Dalios Grybauskaitės pergalės prezidento rinkimuose, artėjantys tiesioginiai merų rinkimai žada mums gerokai daugiau intrigos. Ir ne tik Vilniuje. Labai nesinorėtų, kad per būsimas Vilniaus batalijas pražiopsotumėm, kaip ne ką mažiau atkakli kova vyks ten, kur stiprūs varžovai pasiryžę susirungti su daug metų savivaldybėms vadovaujančiais dabartiniais merais.

Pavyzdžius, žinoma, pateiksiu iš Dzūkijos, kurią geriausiai pažįstu: Varėnoje socialdemokratą Vidą Mikalauską bandys įveikti ne kartą didele persvara tame krašte į Seimą rinktas liberalas Algis Kašėta, Druskininkuose Ričardo Malinausko valdymo epochą žada užbaigti konservatorius Vilius Semeška arba liberalas Valdas Trinkūnas, o Lazdijuose ir Alytaus rajone jau rikiuojasi ne vieną kadenciją dirbančių konservatorių merų Artūro Margelio ir Algirdo Vrubliausko konkurentai. Jau dabar Vyriausiajai Rinkimų Komisijai teko sudaryti specialią darbo grupę iš Druskininkų gautiems skundams nagrinėti, nors dar nė nežinome visų būsimų kandidatų pavardžių.