Bet neabejoju, kad netrukus viešojoje erdvėje jų racionalius balsus nustelbs šaukiantieji, kad Lietuva prisižaidė tariamai šokdama pagal amerikonų muziką ir dabar jau mums visai galas. O juk iš tikrųjų tai tėra vienas pradinių globalaus konflikto etapų, kuris po metų kitų gal atrodys juokingas, kai karas jau bus tapęs realybe.
Buvo tokia pat tvanki rugpjūčio popietė, kažkur už Nemuno jau kaupėsi apsunkę vasariškos liūties debesys, o aš niekaip negalėjau atsitraukti nuo senelių sodybos palėpėje surasto 1937–1939 m. laikraščių segtuvo. Iš pageltusių pirmųjų puslapių žvelgė jubiliejus švenčiantys valstybės veikėjai bei sėkme besidžiaugiantis verslo elitas, ir tik kažkur už veršelių odų supirkimo kainų nugrūstos žinutės apie Adolfo Hitlerio pareikštus ultimatumus kaimynams.
Šiandien, skaitydamas pranešimus apie sutelktus prie Ukrainos sienos Rusijos „taikdarius“, susišaudymus Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje, Moldovos reikalavimą išvesti svetimą kariuomenę iš Padniestrės ir neadekvačią reakciją į Sibiro federalizacijos šalininkų planuojamas taikias protesto akcijas, tarsi įstrigusio atmintin dainos posmo niekaip nesugebu nuvyti šalin nuojautos, kad gyvename didelio, gal net Pasaulinio karo išvakarėse.
Paprastai tokie procesai vyksta su pagreičiu. Dabar juk niekas netiki, kad V. Putinas staiga pasakytų suklydęs, grąžintų Krymą ir atšauktų savo teroristus iš Donbaso. Taip pat neįtikėtina, kad B. Obama ir ES vadovai nusileistų ir pripažintų jo įsivaizduojamą teisę atsiriekti tiek Ukrainos, kiek tik norės. Kelio atgal nėra, tik pirmyn. Kaip 1914 m. arba 1939 m. Nėra jokio būdo visa tai kaip nors pasukti atgal ar bent sustabdyti dabartinėje stadijoje. Tai neišvengiama.
Nei aš, nei jūs netikite, kad V. Putinas gali pasiduoti. Jo populiarumo reitingai Rusijoje būtent šiomis dienomis pakilo iki rekordinių 87 proc. Manau, kad tiek galėjo turėti tik Stalinas ir Hitleris, jei kažkas tais laikais būtų rengęs apklausas. Jeigu V. Putinas sustos, jo populiarumui kaipmat ateis galas. Dabar jis turi tik vieną kelią – represijas prieš opoziciją ir konfrontaciją su Vakarais.
Nuo mūsų norų tai nė trupučio nepriklauso. Tai vyksta kaip metų laikų kaita – kol kas dar lėtai, bet neišvengiamai. Vieną rytą atsibundu ir matau, kad kieme prisnigo, nors dar neseniai ten pjoviau žolę ir kepiau mėsą.
Neverta bandyti paaiškinti tai, kas dabar vyksta, ekonominėmis priežastimis. Ekonomika, krizės, valiutų ir akcijų kursai Rusijoje jau niekam nerūpi. Rusiškas pasaulis kitoks. Velniop ekonomiką, gerovę! Juk vis tiek nepavyks sukurti tokios gerovės valstybės kaip Europoje. Kokiems nors „pribaltams“ tai gali pavykti, netgi ukrainiečiams, jeigu jie visiškai išsiveržtų iš Rusijos įtakos, bet tik ne rusams.
Nesiimsiu spėlioti, kada dienraščių pirmuosiuose puslapiuose pamatysime tą žodį „Karas“ ir ar išvis jį pamatysime, bet tai, kas vyksta dabar, negali atvesti kažkur kitur. Jokios mūsų pastangos, jokios akcijos už taiką čia nepadės. Ar galėjo jos ką nors pakeisti, pavyzdžiui, 1939 m. Lenkijoje, jei būtų vykę? Man tik dar neaišku, ar visa tai baigsis branduolinio mygtuko paspaudimu ar kažkaip to išvengsime. Nes, kaip ir dauguma jūsų, norėčiau dar šiek teik pagyventi.
