Už europinius ir vietos miškininkų pinigus įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, suoliukai, informaciniai stendai, tvarkingi atliekų konteineriai, tvirti mediniai lieptai, ajerais kvepiantis gaivus upės vanduo tokį vakarą daugiau nieko nesuviliojo.
Netikiu, kad tai kaip nors susiję su kuro kainomis, nes pakeliui masinio poilsio vietų link užstrigęs spūstyje, visu pajėgumu dirbant automobilio kondicionieriui, zoomorfiniais titulais šlovindamas nesuskubusį pajudėti į priekį dar penkis centimetrus priešais stovinčio automobilio vairuotoją, kuro tikrai nesutaupysite.
Tokiu metu net ir patikimai surakinti kėdutėse vaikai būtinai pradės reikalauti dėmesio zyzdami, kad nori gerti, šlapintis ir apsikabinti bagažinėje supakuotą žaislą vienu metu. O sutuoktinė prisimins palikusi namie jai mirtinai būtiną kremą nuo saulės arba savo rožinio mobiliojo telefono automobilinį kroviklį.
Nesu linkęs patikėti ir teiginiu, kad dauguma lietuvių yra geografiniai analfabetai ir Lietuvos gaublyje nesugebėtų pirštu parodyti, kur Nemunas įteka į Merkį. Šita teorija tikriausiai sugalvota bandant paaiškinti vasaros savaitgaliais stebimą masinę vilniečių ir kauniečių migraciją autostrada į Vakarus.
Girdėjau ne vieną pasakojimą, kaip prakaituotas pusamžis vyriškis platesniu už galvą raudonu sprandu, sėdėdamas už praeitame amžiuje pagaminto šešiacilindrio BMW vairo, sugeba važiuoti tik tiesiai ir pasiklysta, vos tik reikia nusukti nuo autostrados, bet niekada to garsiai nepripažįsta greta sėdinčiai perpus jaunesnei sugyventinei.
Šią teoriją sugriovė navigacijos programėlių išmaniesiems telefonams gamintojai. Kadangi kiekviename nuo miesto vandens telkinio link penktadienio pavakarę riedančiame automobilyje yra bent keli išmanieji, bet nė viename iš jų neįjungta navigacija, tenka pripažinti, kad mūsų vairuotojai jau nuo pradinės mokyklos aplinkos pažinimo pamokų prisimena visą šalies kelių žemėlapį. Navigacija naudojasi tik užsieniečiai ir moterys, o tikrą vyrą žemina vien mintis, kad kažkoks mikroschemų gabalas pradės jam aiškinti, kur važiuoti.
Teiginys, kad mūsų visuomenei nepakanka informacijos apie poilsiui pritaikytas gražiausias šalies vietas, taip pat lengvai sutriuškinamas. Nacionaliniai ir regioniniai parkai, savivaldybės ir seniūnijos išleido ne vieną milijoną eurų informacijai apie savo lankytinas vietas viešinti.
Mes juk kažkaip sugebėdavome rasti bekraštėse interneto platybėse filmukus apie užsiliepsnojusį vandenį, tekantį iš čiaupo skalūnų gavybos vietose, o dabar dar ir apie mikroskopinius implantus, patenkančius į kūdikių organizmą drauge su skiepais, kuriais Naujosios Pasaulio Tvarkos sumanytojai kontroliuoja žmoniją. Tai kas gi patikės, kad nesugebame rasti Veisiejų regioninio parko tinklalapio?
Atmetus visas klaidingas hipotezes, lieka vienintelis galimas paaiškinimas - mūsų žmonėms net ir poilsiaujant būtina išlikti panašių į save individų būryje. Švarūs vandens telkiniai, gamtos grožis ir poilsiavimui pritaikyta infrastruktūra nėra tokie svarbūs, kaip galimybė socializuotis atidengiant visą žiemą sporto klube tobulintas kūno formas sausakimšame tokių pat kūnų paplūdimyje, pajusti savo asmenybės vertę aprėkiant nespėjusį per minutę atnešti jums valgiaraštį lauko kavinės padavėją ir nugalėti bažnytkaimio paauglio drovumą savo gimtąja tarme užkalbinant paryčiais prie kebabų kiosko sutiktą dar nespėjusią prablaivėti gražuolę meniškai nutekėjusia kosmetika.
Todėl, būdamas Palangos mero vietoje, ne grasinčiau užtampyti po teismus Andrių Užkalnį, o suteikčiau jam kurorto Garbės piliečio vardą. Nes kas gi galėtų geriau padėti iš visos Lietuvos į Palangos Basanavičiaus gatvę ieškoti užmigimu savo vėmaluose pasibaigiančių naktinių nuotykių suvažiuojantiems poilsiautojams suprasti, kad ten tikrai pateks tarp panašių į save.