Per mano močiutę ir per dėdienę šeimoje išliko prieškarinės Kauno grietinėlės baliukų patiekalas foršmakas, ir netikėtai jį aptikau išlikusį Odesoje. Tai malta ar smulkiai kapota silkė, sumaišyta su įvairiais priedais į pašteto išvaizdos pikantiško skonio gardumyną.
Lietuvoje komunistai ir nacistai foršmaką praktiškai išnaikino, ištremdami į Sibirą, nužudydami dujų kamerose ar NKVD rūsiuose, priversdami trauktis iš tėvynės didžiąją dalį jo vartotojų. Stebuklas, bet savitos kultūros Odesoje šis patiekalas išliko, nelaukta grandimi sujungdamas Juodosios jūros ir Baltijos pakrantes per žydišką kulinarinį paveldą.
Kai kandi foršmaką su paskrudinta riekele, sunku išskirti, iš ko jis padarytas. Kai kelioms dienoms atsiduri Pietų Ukrainoje su misija bent kiek prasklaidyti pučiamus blėnis apie Europos Sąjungą, neįmanoma parūšiui išskirti visas priežastis, kurios sukuria žmonėse tvyrančią nuotaiką. Todėl švieži įspūdžiai yra greičiau bandymas perteikti bendrą skonį, o ne analizuoti sudedamąsias dalis.
Yra vienas dalykas, dėl kurio nesiginčija nei Rusijos mylėtojai, nei Ukrainos patriotai Odesoje ar Nikolajeve. Visi vienu balsu sutinka, kad Rusija yra užpuolusi Ukrainą. Tai toks pats neginčytinas faktas, kaip tai, jog be silkės foršmako nepagaminsi. Rusų kariuomenė Ukrainoje yra kaip silkė, kurios įkyraus aromato neišsklaido net Kremliaus propaganda.
Odesa ir Nikolajevas, kur skaitėme paskaitas, įeina į taip vadinamą Novorosijos zoną, per kurią Rusiją svajoja susijungti su užgrobtu Krymu ir su toliau į rytus esančia zombiška Padniestre, atplėšta nuo Moldovos. Tokiu žiedu Ukraina liktų atkirsta nuo jūros.
Girdėjau paaiškinimų, bandančių suderinti prieštaravimą. Esą kariaujama dėl to, kad „jie viršuje“ kažko nepasidalino. Toks aiškinimas kyla iš begalinio valdžios atotrūkio nuo žmonių. Karas suvokiamas kaip dviejų valdžių karas, o ne kaip savo šalies gynyba nuo okupacijos. Žmonėms šalies nepriklausomybė nėra sava, kai valdžia yra persikėlusi į kitą, VIP-inį išmatavimą, kur dovanojami auksiniai batonai ir oligarchai lyg kunigaikščiai valdo tėvonijas (mes turime miniatiūrinę jų kopiją Kėdainiuose, jei kam įdomu). Tokios nuotaikos pavojaus tėvynei akivaizdoje perša išvadą, kad valdžios privilegijos, korupcija ir savivaliavimas yra didieji valstybingumo priešai demokratiniame pasaulyje.
Nuo pat 1990 m. Ukraina tiesiog dreifavo, o verslo ir politikos žmonės daugiausiai laiko skyrė jos alinimui. Lietuva irgi ne saldainis, bet jos ratai, nors braškėdami, vis tiek sukosi, ir mes pasiekėme ir ES, ir NATO, ir Šengeno erdvę, ir eurą, - pasiekėme tikslus, apie kuriuos Ukraina kol kas gali tik svajoti.
Kai prezidentas Petro Porošenka pompastiškai sako, kad niekas Europoje nesumokėjo tokios kainos už buvimą Europoje, kaip Ukraina, jis tiesiog įgarsina perdėtą ukrainiečių didžiavimąsi savimi. Nutylima nemaloni tiesa, kad tokią kainą tenka mokėti už du pradelstus dešimtmečius.
Šalia Nikolajevo yra Vitovkos miestelis, menantis LDK laikus ir Vytautą. Kaip čia neprisiminsi, kad lietuviai po Žalgirio mūšio tris dienas šventė ir praleido progą įtvirtinti savo pergalę, užimdami svarbias kryžiuočių pilis, o kai susiruošė, jau buvo per vėlu, nes priešo įgulos spėjo pasirengti apgulčiai.
Norisi tikėti, kad Lietuva jau atsikračiusi šio bruožo – to mus išmokė ir prieškario nepriklausomybė, ir įveiktas kelias atgal į Europą. Ukrainai dar teks įrodyti, kad ji eina į Europą ne tik mitingais, bet ir darbais.
Odesos morgo vairuotojas pasakojo, kad iš Donbaso nuolat atvežami žuvę kariai. Jam ypač skaudu, kad jie kritę nuo rusų šūvių. Tačiau jis žino, kad Kryme bus rusiškos pensijos – triskart didesnės. Jis negalvoja, kad prekės ten irgi brangesnės. Jo alga – 1500 grivnų (300 litų). Sunku mąstyti apie valstybę, kai ji tiek atseikėja už darbą. Apsisprendimo riba yra ne rusų ar ukrainiečių kalbos vartojimas, o kiekvieno asmens turimas pilietiškumo suvokimas.
Visi sutikti pašnekovai pripažino, kad Ukrainos armija yra menkai ginkluota. Esą viskas išvogta. Bet ar ne jie ir jų draugai patys džiaugėsi turguose pusvelčiui nusipirkę kareiviškų daiktų? Prekiavo, kas kuo sugebėjo: kas ginklais į užsienį, kas batais turguje.
Dabar žmonės renka pinigus ginklams, šalmams, liemenėms. Kaimas susimetė pinigų šalmui išeinančiajam į savanorių batalioną, o sužinojęs tuoj atlėkė niekuo neprisidėjęs vietos politikas su kamerų palyda ir iškilmingai šalmą įteikė. Nikolajevo universiteto dėstytojai nusprendė, kad jų indėlis bus „profesorių šarvuotis“, kurį jie už savo lėšas išpirks iš konservacijos sandėlių ir parengs mūšiams.
Ukrainiečiams anksčiau patikdavo, kad siena su Rusija maloniai kiaura ir galima pervežti praktiškai ką nori, tereikėjo tikrinančius pareigūnus patepti. Kas mokėjo kyšius už kontrabandą, tie įpratino pasienio tarnybas galiausiai praleisti už pinigus ir pirmuosius ginklus iš Rusijos separatistams.
Ukrainoje nuolat lydi deja vu jausmas: jau matyta. Studentai dalinasi abejonėmis, ar viena Ukraina gali išgyventi be glaudžių ryšių su toookia galinga Rusija, ir prieš atsakant prisimena Algirdo Brazausko rypavimai, kad be Sovietų Sąjungos Lietuvėlė tikrai pražus.
Ukrainiečiams dar teks spręsti klausimus, į kuriuos mes jau radome atsakymus. Būnant ten svečiuose išryškėja suvokimas, jog Lietuva jau yra ten, kurlink jų laukia ilgas kelias. Svarbu, kad atsipūtę nepersigrožėtume pasiekimais, nes nefasadinėje pusėje yra pakankamai vočių, kurias reikia gydyti, o prireikus – išpjauti skalpeliu, kad ir ateityje galėtume rodyti geros praktikos pavyzdį Ukrainai. Juk laukiame jos su foršmaku Europoje, ar ne?
