Nereguliuojamoje visuomenėje gyventi būtų dar pavojingiau nei važinėtis po miestą, kuriame panaikintos kelių eismo taisyklės. Kai tik susilpnėja valstybinės jėgos struktūros, iškart į jų vietą prasiveržia gaujų siautėjimai. Vyresnieji pamena brigadinius laikus pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais, kai verslą reguliavo ne valstybės mokesčiai, o reketas, kai ginčus sprendė ne teismai, o raumeningi berniukai.

„Išdaužytų langų“ koncepcija

Pamažėl Lietuvos valstybė susigrąžino prievartos monopolį, kriminalinį pasaulį pastumdama į paraštes, kur jis visada ir būna. Daugelyje sferų nusikaltėlis žino, kad už jo neteisėtus veiksmus bus atlyginta taip pat dėsningai, kaip prilietus liežuvį prie metalo speige. Kuo didesnė tikimybė, kad atlyginta nebus, tuo drąsiau galima imtis neteisėtų veiksmų.

„Sudaužytų langų“ teorija, aiškinanti nusikalstamumo plitimą ir suformuluota JAV mokslininkų 1982 m., sako, jog palikus namą išdaužtu langu, greitai bus pradėti daužyti ir kiti, o dalis daužytojų pradės lįsti į pastato vidų. Taip neprižiūrimi namai virsta landynėmis. Kitas šios teorijos pavyzdys yra apie šaligatvį: jei numestos šiukšlės niekas nepakels, greitai šalia atsiras dar ir dar, o galiausiai žmonės palikinės toje vietoje šiukšlių kalnus.
Ar pareigūnui reikėjo panaudoti ginklą į sprunkantį automobilį, gali atsakyti tik kvalifikuotas tyrimas. Bet visuomenė turi teisę į nuomonę, ir palankumas aiškiai krypsta pareigūno pusėn. Vadinasi, net masiškai rūkydami kontrabandines cigaretes žmonės pripažįsta, kad jų atgabenimas yra nusikaltimas.
Ramūnas Bogdanas

Dėl tokios žmonių elgesio ypatybės reikalinga nulinė tolerancija nusikaltimams, net smulkiems, kad šie neaugintų nusikalstamumo kalno. Klasikinis šios teorijos taikymo pavyzdys yra Niujorko mero Rudi Guliani valdymas, kurio metu dešimtmečiams krito nusikalstamumo lygis mieste.

Nelegalūs rūkalai

Visiškai tas pats su kontrabandinėmis cigaretėmis. Kol veža, gaudo, teisia, nenuteisia – ramu. Mačiau nelegalius rūkalus ir verslininkų, ir ūkininkų, ir žurnalistų rankose. Kai praliejamas kraujas, tada atsiranda vienų nuoširdus, kitų – priverstinis, o trečių – pramoginis susirūpinimas.

Ar pareigūnui reikėjo panaudoti ginklą į sprunkantį automobilį, gali atsakyti tik kvalifikuotas tyrimas. Bet visuomenė turi teisę į nuomonę, ir palankumas aiškiai krypsta pareigūno pusėn. Vadinasi, net masiškai rūkydami kontrabandines cigaretes žmonės pripažįsta, kad jų atgabenimas yra nusikaltimas.

Tai labai įkvepianti žinia, nes anksčiau pagautus jaunuolius teisindavo, kad jų sunkus gyvenimas, apgailėdavo užsimušusius bėglius, kad jie nematę kito būdo prasikurti. Turbūt Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininkas Kęstas Komskis atsimena, kad jam vadovaujant Pagėgiams vietiniai ichtiandrai ir šucheriai didžiuodavosi esą kontrabandistai. Dabar Lietuvoje jau lukštenasi nuostata, jog kontrabandisto kelias nepateisinamas.

Šauti ar nešauti?

Kai Dzūkijoje buvo mirtinai sužeistas jaunuolis šūviu į sprunkantį kontrabandistų automobilį, nuomonės pasidalino į dvi stovyklas: vieni smerkė perteklinį jėgos naudojimą, kiti smerkė perteklinį prezidentės kalbėjimą. Vieniems tai buvo proga vėl pagriežti dantį ant pareigūnų, kitiems atsirado eilinis kabliukas papešioti prezidentę.
Erelių kontrabandistų baimė įkliūti pasirodė didesnė už bendro gyvybę. Tai signalas tiems, kurie puikuojasi esą gaujos nariai: gaujoje atjautos nėra.
Ramūnas Bogdanas

Verta pastebėti, jog pernai, kai Fergiusone, JAV, policininkas nušovė juodaodį, prezidentas Barackas Obama jau kitą dieną smerkė šūvius į beginklį, o vėliau didysis prisiekusiųjų teismas išteisino baltąjį policininką.

Dvi skirtingai įvykį Dzūkijoje vertinančios nuomonės iš esmės atspindi dvejopą egzistuojantį pasaulio suvokimą. Vieni viską mato kaip blogiau ar geriau veikiančią sistemą, ir šiuo požiūriu sienos apsaugos sistema veiks gerai, jei iki galo atliks savo pagrindinę funkciją užkardyti nelegalius veiksmus. Kadangi vienas iš dviejų kontrabandistų automobilių puolė pareigūnus, juos taranuodamas, šie įvykdė pareigą, visomis turimomis priemonėmis neleisdami pasprukti antrajam.

Kitas požiūris pagrįstas atjauta, kai svarbiau yra ne sistemos veikimas, o gebėjimas pajusti, ką jaučia kiti asmenys: peršautas vaikinas ant galinės sėdynės, jo mama ir artimieji. Prie pastarųjų nereiktų priskirti kartu su juo važiavusiųjų, nes šie dar kelioliką minučių kratė sužeistą sėbrą sprukdami miško keliukais. Pasak medikų, po tokio sužeidimo kiekviena minutė brangi. Erelių kontrabandistų baimė įkliūti pasirodė didesnė už bendro gyvybę. Tai signalas tiems, kurie puikuojasi esą gaujos nariai: gaujoje atjautos nėra.

Neaiškumas trikdo

Mano manymu, didžiausia problema yra ne ginklo naudojimas ar nenaudojimas, o nenuoseklumas tarnybose. Jei jos veikia kaip teise ir įgaliojimais besiremiantis aparatas, visi žino, ko tikėtis. O kada policija mieste tai gaudo už musės žarnelę, tai nekreipia dėmesio į akivaizdžius nusižengimus, kada pasienio tarnyba tai ima kyšius ir praleidžia vilkikus su kontrabanda, tai vaikosi miškais lengvąjį automobilį, žmonės lieka nesupratę, kokios galimos pasekmės. O tada daliai kyla pagunda pabandyti – juk nebūtinai nubaus.
Kada policija mieste tai gaudo už musės žarnelę, tai nekreipia dėmesio į akivaizdžius nusižengimus, kada pasienio tarnyba tai ima kyšius ir praleidžia vilkikus su kontrabanda, tai vaikosi miškais lengvąjį automobilį, žmonės lieka nesupratę, kokios galimos pasekmės.
Ramūnas Bogdanas

Šią pagundą stiprina ekonominės ir socialinės sąlygos. Manau, jog dėsninga, kad nušautas vaikinas negyveno šeimoje, kad jo mama dirbo Anglijoje, kad profesinė mokykla jam atrodė blogiau, negu šlaistymasis po Alytų tarp kontrabandinių reisų.

Svarbu ir pasieniečių ekonominė padėtis. Bet vien atlyginimais nuovokos nesukursi. JAV mokami dideli atlyginimai teisėtvarkoje, bet ir jie neįkrėtė proto policininkams, kurie benzinu apsipylusį savižudį bandė tramdyti elektrošoku, nuo kurio žmogus užsiliepsnojo.

Jei policijos komisaras dejuoja, kad atlyginimas per mažai jį motyvuoja darbui, o laisvalaikiu jis laimingas ploja propagandiniame Gazmanovo koncerte, pinigai jo sovietinės sielos nepakeis. Jokie susitarimai tarp partijų dėl padidinto finansavimo padėties nepagerins, jeigu tarnybos netaps nuoseklios savo veiksmuose, nepersiims europietiška dvasia ir toliau stebins skale nuo visiško abejingumo iki didvyriško pareigos atlikimo.