„Vilmorus” kažkodėl nesidomi, neklausia, kiek procentų Lietuvos gyventojų tiki, kad prasidėję metai bus laimingesni. Geresni. Sveikesni. Ramesni. Tikinčių apskritai yra? Gal. Nebent po antros naujametinio šampano taurės.
Šįmet plinta visiškai naujo tipo linkėjimai, jų prasmės prieš porą metų nebūtų supratęs niekas, net Orwellas. Pavyzdžiui: „Tebūnie tau lengvas tarsi sloga omikronas!” Arba: „Linkiu nesunkiai apsirgti, lengvai pasiimti “galimybių pasą”. Ir taip toliau. Ir beprotiškai panašiai.
Visiškai rimtai pradedame tikėti, kad geriausias variantas yra nebetikėti. Jeigu pernai kažkas būtų pasakęs, kad praeis metai, pasiskiepysime, bet Prancūzija sulauks beveik 200.000 užsikrėtimų per parą, Italija - 130.000, kad visa Europa užsikrėtinės panašiu ritmu kažin ar pats didžiausias netikėtojas būtų patikėjęs.
Štai todėl aptikti nuoširdų naujo tipo optimistą, kuris žada kažką smagaus ir propaguoja laimingą ateitį yra malonus netikėtumas. Tai yra fantastika! Nes turime ne šiaip kažkokį anonimą iš feisbuko užkaborių, - ką jūs, mes turime žinomą profesorių Igną Vėgėlę, ir jis pats prašo, kad jį vadintume optimistu.
Profesoriaus tekstas „Delfi“ portalo nuomonių skiltyje sulaukė didelio skaitytojų dėmesio, ir tai visiškai suprantama, nes optimistai gūdžiais kovido laikais yra retas atvejis. Vėgėlės teksto pavadinimas – pakankamai kritiškas, apie „iracionalios politikos kakofoniją“.
Nekibkime prie pavadinimo. Nes tekste net du kartus pakartotas teiginys apie „naują istorijos puslapį“. Mūsų šalies ir viso pasaulio. Anot profesoriaus puslapis yra šviesus. Kaip senoviškas linkėjimas „laimingų Naujųjų metų!” Kaip kadaise privaloma naujametinio optimizmo dozė, filmukas „Po pirties“: prasideda nekaip. Bet baigiasi labai gerai.
Vėgėlės tekstas surašytas tarsi iškilmingas rinkimų memorandumas. Kažkam bus utopija. Bet gali būti ir distopija. Kas yra distopija? Neįmanoma realybė. Tarkime, kai Širinskienė trenkė durimis Karbauskiui – tai čia buvo neįsivaizduojama 2021 – ųjų distopija. Arba imkime iki kaulų smegenų socdemą Vinkų balsuojantį už konservatorių biudžetą – dar viena nereali distopija.
Žinomo, tam tikruose gyventojų sluoksniuose mėgstamo teisės profesoriaus distopijas perskaičiau snūduriuodamas, - et, dar vienas „reikia išmintingų ir drąsių sprendimų“. Pažadino paskutinė teksto pastraipa: „Kritišką valandą svarbiausia – drąsa“, teigė romėnų rašytojas Publijus“. Va: profesorius Ignas švenčių proga protina tamsią liaudį ir cituoja „rašytoją Publijų". Kažin kuris čia iš Publijų taip publikavosi? Publijus Kornelijus? Publijus Ovidijus? Publijus Virgilijus? Publijus Kvintilijus? O juk dar buvo toks turkas, sentencijų meistras – libertas Publilijus Siras. Gal jis?
Koks kieno reikalas! Imi vieną iš publijų, padarai guglinį vertimą, pritaikai Antikos kontekstą antivakserinei retorikai po Kristaus. Profesoriškos manipuliacijos rezultatas: publika pandeminiam publijui ploja atsistojusi, maloniai dalija patiktukus.
Koks jis – „kitas istorijos puslapis“, laimingi 2022 – ieji pagal optimistą publijų Igną? Žiūrim ką turim.
a) Atsukti Baltarusijos filmą. Bet toliaregiškai. Profesorius apdairiai nesako, kurį Romos publijų cituoja, lygiai taip nenori patikslinti kaip, kokia tarptautine kalba reikėjo su Lukašenkos režimu bendrauti.
b) Leisti į Seimo salę deputatus – antivakserius. Taip būtų pravertos durys pandeminei demokratijai. Kaip Seime taip ir gatvėje. Romos išmintį cituojantis profesorius nutyli, kad Romoje senatoriai ir deputatai be GP nebalsuoja. O gal nežino?
c) Suteikti teisėjams galimybę politikuoti. Nes mums trūksta savojo Antonio Di Pietro, itališko „švarių rankų” prokuroro, kuris sutvarkė Berlusconį. Beje, o mūsų Berlusconis būtų kas? Nesako.
d) Versti valdžią. Šito irgi publijus Ignas tiesiogiai nesako. Tik primena, kad viešos akcijos, basos mamos, palapinės rodo „pabudimą”. „Pabudimas” – tai metafora. Nedidelis eufemizmas.
e) Tikėti tamsiomis sąmokslo jėgomis. Nes patys matote: plinta “apmokėta propaganda” (beje, šį žodį mūsų publijus kartoja taip dažnai, jog imame ir patikime: ale tikrai, - propaganda…). Kas ją apmokėjo? Šito teisininkas apdairiai nesako.
f) Netikėti mokslu ir epidemiologais. Ta pati profesūrinė sofistika: tekste to nėra. Bet šiek tiek yra: “jeigu du skiepai nesaugo, tai trečias juo labiau”.
g) Ieškoti lyderio. Na, pagaliau! Čia lyg ir viskas aiškiai išdėstyta: turime prezidentą ir jam teks imtis lyderystės, nebijoti kritikos, etikečių ir šiaip visokio normalios politinės kasdienybės jovalo.
Gerai, kad profesorius Ignas vartoja gudrų žodį „dualizmas”. Nes dualizmas šįsyk nuoširdus, gilus. Jo memorandume tiek pakankamai griežtų raginimų prezidentui imtis krypties keitimo, drąsos, tvirtos rankos, jog galiausiai tampa aišku: pats profesorius „drįsta“ tuo tikėti, bet jo tikėjimas drungnas. Kietas prezidentas? Distopija, dar viena distopija, štai kas!
Kaip ten bebūtų: ateities viziją, kokybišką kompaso rodyklę mes lyg ir turime. Jau supratome, kad nepakanka patrauklaus valstybės vadovo, reikia drąsaus dualisto, tad žinokite, toks yra.
Šiaipgi romėniško vardo Publius etimologija nėra sudėtinga: amicus populi, tautos draugas. Populistas. „Realpolitik” meistras. O ką, jeigu šįmet viskas bus tvarkoj – pagal prezidentinį publijų Igną? Patiktų?
