Taikos platintojai Italijoje siūlė paprasčiausiai tuo nesidomėti dėl dviejų motyvų. Motyvas pirmas: karas nenaudingas šeimoms, nes sukelia įvairių buitinių nepatogumų, nerimo būsenų, euriborai, paskolos didėja, užuot mažėjusios. Motyvas antras: dėl visko kaltas NATO, nes tai atgyvenusi, imperinio pobūdžio militaristinė struktūra, kuriai reikia kraujo ir pinigų. Šeimoms ir taikai NATO nereikalinga. Ir atvirkščiai.
Grįžtu į Lietuvą. Lietuva švenčia Valstybės dieną, ruošiasi tapti Aljanso politikos epicentru. Bet ką aš girdžiu? Beveik tą patį taikos naratyvą, kurį stumia Italijos populistai. Lietuvos akademinio pasaulio šviesulys, superprofesorius Alvydas Jokubaitis sako du dalykus. Pirmas: „Europos Sąjunga politiškai yra imperija“. Antras: „Lietuva atsidūrė keistoje tarpinėje situacijoje – tautinė valstybė naujoje imperijoje“.
Ką reiškia lotyniškas žodis „imperium“?
Nieko gero nereiškia: nežabotą asmeninės valdžios – tiek civilinės, tiek karinės – įtvirtinimą per absoliutų suvereną – imperatorių. Gaila, mūsų superprofesorius nepatikslino, kas gi yra tas Europos Sąjungos (ES) imperatorius. Gal Ursula von der Leyen? Ir nepasakė, kokios yra ES imperijos imperinės užmačios. Gal Stambulo konvencija? Fone jau girdisi specifinių lietuviškųjų šeimos gynimo institutų pritarimo šnabždesys. Ką ten šnabždesys. Griaudėja aplodismentai.
Istoriškai NATO gimė kaip Vakarų pasaulio karinė atsvara Sovietų Sąjungai. Geografiškai dvylika valstybių – NATO steigėjų – vėlgi buvo ir lieka Vakarai. Ta siaubinga, supuvusi pasaulio dalis, apie kurią Lietuvos Seimo narys vardu Mindaugas prieš keletą dienų atsiliepė taip: „Vakarų pasaulis sparčiai žengia susinaikinimo ir degradacijos keliu.“
Štai kokį turime grožį: NATO Viršūnių susitikimo išvakarėse vystomi du politiniai naratyvai. Įžymus filosofas pasakoja apie imperiją, kurioje patys savo noru įsikalinome. Populiarus politikas – apie imperijos susinaikinimą ir degradaciją.
Ir čia kyla visiškai paprastas klausimas: nuo ko mus gina NATO? Mane, jus, jūsų kaimyną, profesorių Jokubaitį, politiką Mindaugą? Nuo priešo ir priešų? Nuo mordoro, nuo Prigožino, Putino, nuo Lukašenkos? Bet NATO preambulėje apie tai nieko neparašyta. Ten parašyta gana aptakiai: Aljansas ir jo nariai yra įsipareigoję ginti laisvę, civilizaciją ir demokratiją.
Ir štai čia prasideda problemos. Superprofesoriaus Jokubaičio nuomone, mes vargstame vargą imperijoje, o kokios ten demokratijos imperijoje... Politikas Mindaugas tvirtina, kad šita demokratija, kurią įsipareigojęs ginti Šiaurės Atlanto aljansas, yra degradavusi. Ieškome idealų ir nerandame. Kita vertus, Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis kažkada užsiminė: taip, demokratija yra blogiausia valdžios forma, išskyrus visas tas, kurios jau kažkada buvo išmėgintos. Perfrazuojant: NATO yra blogiausia dialogo tarp valstybių, kurias vienija Vakarų vertybės, forma! Bet geresnė iki šiol nesugalvota.
NATO yra virš valstybės ir virš valstybių.
NATO yra tautinio užsisklendimo, nacionalinio susireikšminimo, išskirtinumo antitezė.
Tai nereiškia, kad pačiame NATO kūne negali būti įvairių prieštarų, ypač tose šalyse, kuriose asmens laisvė ir demokratija patiria sunkumų. Trumpizmo pažeistose šalyse, kuriose kelia galvą populistai ir nacionalinio išskirtinumo idėjos. „NATO yra žymiai daugiau nei karinis aljansas. Tai vertybinis aljansas, jo tikslas – ginti mūsų vakarietiškas vertybes“, – taip NATO politinę reikšmę apibūdino buvęs Italijos premjeras Mario Draghis.
Kam nepatinka NATO?
Imkime ponią Marine Le Pen, prancūzų „Rassemblement National“ judėjimo lyderę. Ji – už taiką. Už plačią ašį nuo Atlanto iki Vladivostoko. Ji – už naciją ir nacijos grynumą. Tiesa, Marine Le Pen – prieš NATO. Prieš ginklus Ukrainai. Prieš migrantus. Prieš anglų kalbą. Prieš „mariage pour tous“ – tos pačios lyties asmenų santuoką. Pavadinti Europos Sąjungą „imperija“ dešiniųjų Prancūzijos populistų vedlė kol kas nedrįsta. Vienaip ar kitaip, skaitai ponios Marine šalininkų pasisakymus ir atrodo, tarsi skaitytum mūsiškius maršo ideologus ir propatrijas.
Kaip ši lotyniška frazė atsidūrė Aljanso būstinėje? NATO tarybos dekanas André de Staerckė ją pamatė Italijoje, San Džiminjano miestelio magistrato rūmuose. Tai citata iš antikinės Romos istoriko Gajaus Salustijaus Krispo veikalo „De Catilinae coniuratione“ (lot. Katilinos sąmokslas). Romos patricijus Lucijus Sergijus Katilina, pasinaudodamas Romos respubliką purtančiomis politinėmis intrigomis, bando įvykdyti valstybės perversmą. Jam pavyksta pelnyti plebėjų, prasiskolinusių aristokratų palankumą. Tačiau senate laiku nuskamba perspėjimas: „Mūsų proto pergalė – laisvoje diskusijoje.“ Populistinė Katilinos „realpolitik“ pralaimi.
Ar gina NATO tuos lietuvius, kurie regi naujas imperijas ir supuvusius Vakarus?
Jiems patiems geriau žinoti. Nors, tarkime, jeigu jie galėtų pasiaiškinti, ar Lietuvoje patruliuojantys NATO oro policijos pilotai – norvegai, belgai, danai – yra sudarę tos pačios lyties santuoką, gal tada išreikštų tradicinį pasipiktinimą degradavusia vakarietiškų vertybių demokratija? Gal susikombinuotų naują alternatyvą?
