Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ sudarė pagrindinių patiekalų, kuriuos privalės paragauti atvykusieji į Lietuvą, sąrašą. Pavadino jį skambiai: Nacionalinis meniu arba visų laikų privalomas skonio „dream team“! Už jį reikėjo balsuoti, ir mes balsavome – daugiau kaip dešimt tūkstančių tautiečių Lietuvoje ir visame pasaulyje.

Lietuvybės skonių čempionate turime po tris prizininkus penkiose patiekalų grupėse: užkandžiai, sriubos, pagrindiniai – „karštieji“, desertai, gėrimai. Pabandysiu aptarti laureatus, kurie lyg ir skirti užsieniečiams, bet labiau pasakoja apie mus, nes, anot barzdočiaus Feuerbacho, – esame tai, ką valgome.

Jeigu nepyksite – pažvelgsiu į TOP 15 iš savo privilegijuotos, nes dvigubos, varpinės: svetimos – itališkos ir savos – lietuviškos.

Prisimindamas ažiotažą, kai Romoje važinėjo tramvajus su šaltibarščių (Lietuvos) reklama, ir tą pavasarį visi keliai iš Romos vedė į rožinio skonio valstybę, galiu tik pritarti: šaltibarščiai verti sriubų čempionų titulo. Verti nepaprastojo ir įgaliotojo Lietuvos ambasadoriaus rango, nes šį bei tą nuveikė įvaizdžio fronte.

Nežinau, ką įvaizdis laimėtų, jeigu tą patį padarytume su pagrindinių patiekalų rungties nugalėtojais cepelinais. Jeigu, tarkime, nupirktume reklamą ir ant „Ryanair“ lainerio šono užklijuotume skaniausių Lietuvoje cepelinų porciją? Ar tai būtų veiksminga šalies propaganda Paryžiuje, Romoje, Tokijuje? Kas ten žino. Ir be to: kur Lietuvoje skaniausi cepelinai? Yra oficialus, profesionalių maisto apžvalgininkų sudarytas TOP 10? Na, bet 72,23 proc. respondentų (įskaitant šio teksto autorių) balsavo už juos – cepelinus. Diskusijos baigtos amžiams!

Matau Palangą. Matau Basanavičiaus gatvę – beveik kilometrą Nacionalinio meniu. Lietuvybės skonio plebiscitas ten vyksta kiekvieną vasarą, rezultatai gana stabilūs: kepta duona su sūriu, šaltibarščiai, raugintų kopūstų sriuba, cepelinai, balandėliai, koldūnai, tinginys, šakotis. Taupant Nacionalinio meniu lipdukus atskiriems restoranams, visai Palangos „Basankei“ galima klijuoti vieną didelį lipduką. Viskas vietoje už teisingą kainą.
Paulius Jurkevičius

Taigi: įsivaizduoju, kad esu italas, pirmą kartą atvykęs į Lietuvą ieškoti nepaprastų gastronominių nuotykių. Štai jis – desertų nugalėtojas – šakotis. Štai ji – gėrimų karalienė – gira. Restorano padavėjas aistringai aiškina baumkucheno kilmės hipotezes, unikalią „bobelės ant iešmo“ technologiją. Įdomu! Pasakoja, kaip gerą girą geruose dvaruose nuo XVI amžiaus geri lietuviai gerdavo. Nuostabu!

Paskui teiraujuosi išmanaus kelnerio: o tą smirdalą – keptą duoną su česnakais ir lydytu sūriu – nuo kelinto amžiaus kunigaikščiai pradėjo valgyti? Kelneris į mano klausimą neatsako. Gal todėl, kad nežino. O gal todėl, kad aristokratai česnako vengė. Tarkime, Romos imperatorius Vespazianas prieš mūšį apuostydavo savo legionierius – česnakų smarvė buvo privaloma, nes sukeldavo padidintą neapykantą priešams.

Dabar žvelgiu į Nacionalinį iš lietuviškos varpinės. Matau Palangą. Matau Basanavičiaus gatvę – beveik kilometrą Nacionalinio meniu.

Lietuvybės skonio plebiscitas ten vyksta kiekvieną vasarą, rezultatai gana stabilūs: kepta duona su sūriu, šaltibarščiai, raugintų kopūstų sriuba, cepelinai, balandėliai, koldūnai, tinginys, šakotis. Taupant Nacionalinio meniu lipdukus atskiriems restoranams, visai Palangos „Basankei“ galima klijuoti vieną didelį lipduką. Viskas vietoje už teisingą kainą.

Tyrinėdamas Nacionalinio rezultatus bandau atsakyti į seniai kamavusį klausimą: ar mes jau gurmė valstybė?

Tam tikrų vilčių balsuojant buvo. Tarkime, skilandis. Arba baltas varškės sūris. Šie produktai pažymėti ES saugomos kilmės nuorodomis. Prancūzai, italai, ispanai ir kiti turistai gurmė atvykę į svetimą Europos šalį pirmiausiai ieško unikalių teritorijos grynuolių. Išskyrus kastinį su bulve mūsiškiai „kilmingieji“ ant podiumo neprasimušė. Užtat prasimušė ir nugalėjo tipiškas sovietmečio alubarių delikatesas – kepta duona su sūriu.

Yra ir kitų sensacijų. Liūdnų ir linksmų. Pavyzdžiui, zrazų likimas Nacionalinio meniu rinkimuose – vos septintoji vieta, tik 10,22 proc. simpatijų. Septynis kartus mažiau balsų negu cepelinai! Kažkaip nesmagu prieš Stanislavą Černieckį, Liudviką Didžiulienę-Žmoną.

Unikalus užkandis – kiaulės ausis – pelnė 8.64 proc. simpatijų, o balta mišrainė – privalomas „Gorkio kino studijos“ filmuose apie meilę sovietinės kulinarijos šedevras – gavo tris kartus daugiau – 26,48 proc. balsų. Trūksta nebent pusiau saldaus „Sovetskoje“ ir tada patirtume naujametinį „Po pirties“ katarsį.

eigu karaliai pagaminti iš virtų bulvių – jie pateks į Nacionalinį ar iš karto bus diskvalifikuoti? Arba jeigu, tarkime, netyčia sužinome, kad cepelinai buvo pagaminti skaniai, o paskui su meile palydėti į šaldiklį, o vėliau vėl su didele meile sušildyti mikrobangų krosnelėje. Tokie cepelinai Lietuvą reprezentuoja, tinka kulinarinio paveldo propagandai? Nacionalinio pasididžiavimo lipduką gaus?
Paulius Jurkevičius

Vėl žvalgausi į Nacionalinį itališku žvilgsniu. Einu į prekybos centrą, perku legendinį lietuvių gėrimą – girą. Elegantiškoje skardinėje – „V.E Imperial“: be vandens, cukraus sirupo ir giros koncentrato randu nacionalinių ingredientų – dažiklį (amoniakinė karamelė), rūgštingumą reguliuojančią medžiagą, konservantą (natrio benzoatą).

Paskui griebiu legendinį šakotį. Žinoma, „Kaimišką“: kvietiniai miltai, cukrus, margarinas (augaliniai riebalai – palmių ir aliejus – rapsų, vanduo, emulsikliai: riebalų rūgščių mono ir digliceridai, lecitinas, druska (0,2 proc.), dažiklis beta karotenas, kvapioji medžiaga), pienas, maistinis dažiklis beta karotenas.

Ir tada klausiu: ar šie Nacionalinio meniu čempionai ir yra ta gastronominė tapatybė, kuri padės pritraukti Lietuvon užsienio turistus, ieškančius unikalių patirčių? Gal vis tik tauta balsavo už kitą girą, ne už tą šakotį?

Yra ir kitų klausimų. Imkime čempionę – keptą duoną su sūriu. Pagal nacionalinius standartus ji gali būti išvoliota majoneze, ar ne? Gali būti gardinama su avokadų kremu ar nelabai?

O šaltibarščiai – Nacionalinio meniu laureatai – jie turėtų būti kaip Basanavičiaus gatvės pigiausieji – skysti, su pienu ar kaip pas mamą – su tirštu kaimišku rūgpieniu? Su keptomis ar virtomis bulvėmis? Gal pakanka to, kad nekarštas skystimas lėkštėje – rožinis, kad jame kažkas plūduriuoja, ir toks patiekalas automatiškai tampa šaltibarščiais? Pakanka ar ne?

Strateginių neaiškumų yra ir su virtuvės karaliais cepelinais. Jeigu karaliai pagaminti iš virtų bulvių – jie pateks į Nacionalinį ar iš karto bus diskvalifikuoti? Arba jeigu, tarkime, netyčia sužinome, kad cepelinai buvo pagaminti skaniai, o paskui su meile palydėti į šaldiklį, o vėliau vėl su didele meile sušildyti mikrobangų krosnelėje. Tokie cepelinai Lietuvą reprezentuoja, tinka kulinarinio paveldo propagandai? Nacionalinio pasididžiavimo lipduką gaus?

Nacionalinis meniu – tai nuostabus skanių pavadinimų hitparadas. Dabar reikia eiti toliau: atidaryti nacionalinių patiekalų kokybės, teisingų ingredientų Pandoros skrynią. Ilgai ginčytis, pyktis, aiškintis, bet galų gale atsakingai pareikšti pasauliui: tikri lietuviški cepelinai gaminami tokiu būdu iš tokių ingredientų. O visa kita – populizmas iš serijos „dėl skonio nesiginčijama“.