Jeigu Kovo 11 – ąją nestatys užtvarų, netikrins, nesaugos, jeigu viskas visiems bus leidžiama, kažin, ar tai ką nors reikštų. Netgi visų iki vieno pandemijos ribojimų panaikinimas nuo kito pirmadienio irgi nebūtų stebuklas. Negelbėtų.
Bet lygiai taip negelbėtų pasileidęs Seimas, atsistatydinusi vyriausybė, visų PVM tarifų panaikinimas viskam, trijų raidžių atgalinė deportacija, draugiškų santykių su Kinija, Baltarusija bei likusiu pasauliu memorandumas. Po kiekvieno aukščiau suminėto politikos veiksmo būtų girdimas arba skaitomas spausdintomis raidėmis feisbukuomenės „GĖDA!“.
Ir taip toliau. Tai yra atgal – nuosekliai judant atbuline eiga iki velnias žino kurios valstybės istorijos stotelės.
Beprasmiški idealizmo protrūkiai kažin, ar kažką reiškia. Pavyzdžiui, šio teksto autorius turi vilties, kad iki minimumo sumažinus PVM pienui, sūriams, alyvuogių aliejui ir Bretanės austrėms, nubraukus akcizą raudonajam vynui, žmonės taptų geresni. Atleiskime teksto autoriui už gurmė tipo idealizmą. Jis baigė prancūzų kalbos ir literatūros studijas, o iš profesoriaus Gylio socializmo politinės ekonomijos pelnė viso labo „patenkinamai“.
Atsigręžkime į jūsų kaimyną Petrą. Mielas, malonus, draugiškas laiptinės pašnekovas jau nebe Petras. Petras jis buvo vakar. Iki pandemijos. Šiandien jis yra Rembo. Nei mielas, nei malonus, nei draugiškas. Vakarykštis Petras turi problemą, kurios nesupranta pasaulis: jam sunku sugrįžti į normalų pokovidinį gyvenimą.
Todėl šiandien jis vis mažiau Petras, vis daugiau Džonas Rembo. Savo rankose jis nuolat maigo ginklą, bet ne automatinį M60 ar M16. Jo ginklas – loptopo klaviatūra. Vakar Petro, o šiandien nesutaikomo kovotojo problema vadinasi Rembo sindromas.
Apie šį reiškinį sunerimę pasakoja Vakarų psichologai ir sociologai. Rembo sindromas pastebimas ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Kanadoje, Italijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Naujoje Zelandijoje – beveik visur. Daugiausiai tose šalyse, kurių gyventojams netrūksta nei duonos, nei automobilių, nei kompiuterių. Žmonės nepajėgia, nebenori sugrįžti į maloniai taikų ikipandeminį gyvenimo būdą.
Vakar Petras, o šiandien Rembo, užuot pasidžiaugęs, kad pagaliau lauke gali įkvėpti pavasariško oro be kaukės, dar labiau niršta. Užuot pašokęs iš laimės, kad vėl gali varyti slidinėti į Alpes, sugniaužia kumščius. Mintis, kad jau greitai vėl galės gyventi taip, kaip iki 2020 - ųjų kovo, vakar Petrą, o šiandien Rembo varo iš proto. Jis netiki. Jame tvyro, dega kažkas, kas neleidžia tikėti. Jis planuoja negrįžti į normalų gyvenimą.
Visi sugrįžimai – po ilgos kelionės, po kataklizmų, karų, epidemijų, po ligos – yra sunkūs. Nerimastingi. Juos dažniausiai lydi skausmingas nusivylimas: „štai, aš grįžau, bet pasaulis jau nebe tas“. Pasikeitė, mutavo, išnyko, nebepasiekiamas. Neretai dar priešiškesnis, sunkiau suvokiamas, prisijaukinamas, visiškai svetimas.
Džonas Rembo, Vietnamo karo veteranas, sugrįžta, bet neberanda savo pasaulio. Tikriau tariant, pasaulis liko absoliučiai tas pats, kaip Koka Kolos skonis. Užtat Džonas – jau nebe tas, tragiška karo Indokinijoje patirtis jį pakeitė, pavertė sunkiai pritampančiu prie normalaus gyvenimui individu, sociopatu. Jis bando prisitaikyti, bet prisitaikyti nepavyksta. Išgyvenęs siaubingą karo dramą jis jaučiasi atstumtas idiotiškos taikios banalybių sistemos. O tada... Mes visi matėme ir stebėjomės, ką gali nuveikti raumeningas, iki beprotybės narsus karys Sylvesterio Stallonės veidu.
Rembo yra teigiamas herojus ar neigiamas? Toks klausimas žiūrint garsaus filmo serijas nekyla. Vienas prieš visus. Prieš šerifą. Prieš sistemą. Prieš neteisybę. Prieš bukagalvius. Ar jis galėtų būti neigiamas? Ne, negalėtų. Nesvarbu, kad ginkluotas, įniršęs, antisocialus. Nesvarbu, kad sprogdina, šaudo į kairę ir į dešinę. Kovotojas!
Sugrįžimas iš pandemijos nenormalumo iki postpandeminį normalumą bus ilgas, skausmingas, niūrus grįžimas į tai, ko neberasime. Rasime nebent kaimyną Petrą, kuris tapo klaviatūriniu Rembo. Ar jis neigiamas? Ar jis teigiamas? Visoks. Nes buvo normalios visuomenės normalus pilietis, dirbo, mokėjo mokesčius, prisidėjo prie valstybės klestėjimo ir BVP.
O paskui įvyko štai kas: valstybė jam uždėjo „antsnukį“, neleido kažkur nueiti ir įeiti, liepė susileisti kažkokį preparatą, paskui vėl kažko neleido, paskui liepė susileisti antrą, tada trečią preparatą, ne tik jam pačiam, bet ir vaikui. O dabar jam sako, kad jau greitai pabaiga, vėl reikės gyventi normaliai. Siūlo dar pakentėti, taikiai švęsti valstybines šventes.
Vakar Petras, šiandien Rembo nebetiki grįžimu į normalią realybę ir į šventę. Nesvarbu, kad laukti liko nedaug, gal porą mėnesių, gal mažiau. Problema ta, kad jis jau nebe Petras, o pandeminio karo veteranas. Jis nesidairo atgal. Jis pasikeitė. Socialinių tinklų algoritmai jį nutempia į uždaras specifinės komunikacijos grupes, kuriose jis aptinka panašių į save. Pavargusių. Sudirgusių. Įžeistų. Ištroškusių keršto – mažyčio arba kaip reikiant.
Paskui pamato „Laisvės konvojų“. Kanadoje. Valstybėje, kuri gebėjo rasti idealų vidurį tarp Amerikos ir Europos, tarp prancūziškos ir britiškos įtakų, valstybėje, kurią istorikai analitikai vadina „skiepyta nuo populizmo“. Ir nuo kovido taip pat, nes vakcinuotų – 84,965 proc. Dabar ten nemažai Rembo kopijų, jų ginklai pypsi ir rūksta, o liberali vyriausybė nežino, ką daryti. Premjeras intelektualiu licėjaus dėstytojo veidu irgi nežino, ką daryti. Jeigu ten geometrine progresija didėja Rembo sindromo atvejų, tai ką tada sakyti kitiems. Pavyzdžiui, mums.
Ekonomikos „nobelį“ pelnęs Paulas Krugmanas aiškina, kad čia marginalai, čia nieko baisaus, šiek tiek triukšmo, „pyp – pyp“ ir ne daugiau. Kažin, ar amerikiečių „nobelis“ teisus. Kažin, ar visi naujoviški Rembo variantai yra menkai išsilavinę vairuotojai. Juk blogietis Alexas iš „Prisukamo apelsino“ ne tik smurtavo, bet ir reguliariai klausėsi Mozarto. Kažin, ar jie visi prieš kaukes, prieš skiepus, ribojimus. Kažin, ar jie patys žino, prieš ką jie šiandien, prieš ką bus rytoj.
Tai neturi reikšmės. Dėmesio! Jūsų malonus kaimynas vakar buvo Petras, o šiandien – pandeminis Rembo. Apie tai reikia galvoti. Galvoti, kaip jam padėti. Kad sugrįžtų.
P.S. Italijos vyriausybė šiomis dienomis paskelbė nemokamą psichologinės pagalbos paketą gyventojams. Kiekvienas Italijos pilietis turi teisę kreiptis į psichologą už 600 eurų sumą. Psichologinei grįžimo į pokovidinį normalumą pagalbai vyriausybė planuoja skirti 20 milijonų eurų. Nes privengia jų – sociapatinių Rembo variantų.
