Paskui – antrą: „Kodėl toks dalykas kaip „Eurovizija“ vyksta dabar? Kodėl išleidžiami tokie pinigai? Kam? Mes šeimoje apie tai kalbėjome, bet nežiūrėjom ir net nežinom, kokios dainos. Bet jeigu laimės Ukraina? Kaip tai atrodys?“
Ir galiausiai trečią: „Nejaugi niekas taip ir nepasakys: albanų striptizas yra skaudi eurovizinė druska ant karo žaizdų?“
Prisipažinsiu: buvau rimtas „Eurovizijos“ skeptikas. Iki Turino konkurso nesidomėjau Europos popso čempionatu. Jeigu jau varžytis, tai futbolo vejose arba krepšinio aikštelėse. Arba F 1 trasose. Bet tik ne lazerinių švieselių, apnuogintų šlaunelių, abejotinos vertės mecosopranų ir šiaip balselių kniaukimo į mikrofonus batalijoje. „Europopsas ne man! Geriau Eurolygos finalas!“, – išdidžiai pareikšdavau kiekvienų metų gegužės mėnesį savo rato bičiuliams!
Šioks toks susidomėjimas „Eurovizija“ sukilo po pernykščio finalo Roterdame. Nes Europos populistai nukreipė dorove suteptą pirštą į italų grupę „Maneskin“: „Žiūrėkite, ką jis ten po stalu daro! Vartoja!“ Moralės grynuolių chore skambia styga suvirpo mūsiškiai tradicinių šeimos santykių „mauči, boba, tuoj gausi į snukį“ prižiūrėtojai.
Šiomis dienomis paaiškėjo: netgi intelektualusis, didžiai vertybinis Emmanuelis Macronas iš Paryžiaus, iš „Palais de l'Élysée“, kažkam skambino, darė įtaką, reikalavo diskvalifikuoti pernykščius „Eurovizijos“ nugalėtojus, nes, atseit, amoralūs. Kitaip tariant, Prancūzijos prezidentas darė politiką ne tik iš povandeninių laivų tiekimo, bet ir iš popso dainelių čempionato, iš „Eurovizijos“!
Dabar jau beveik esu „Eurovizijos“ fanas: šitas „Song Contest“ kaip velnias kryžiaus baidosi politikos, bet tapo gryniausiu politikos kontekstu. Deklaruoja, kad didžiausia „Eurovizijos“ nuodėmė yra politika, bet sėkmingai maudosi šioje prigimtinėje europiečių nuodėmėje. Tai kaip gali jos nepamėgti?
Prieš keletą dienų Romoje vyko italų prodiuserių spaudos konferencija, jie ten pasakojo apie pasiruošimą Turino konkursui. Bandžiau iškvosti, ar šioje „Eurovizijoje“ europiečiai girdės, ar matys karo Ukrainoje temą? O gal atvirkščiai – nematys ir negirdės? Išgirdę mano klausimą, prodiuseriai gailiai šypsojosi. Pasakojo apie Europos transliuotojų sąjungos EBU politiką vengti politikos. Mano klausimas buvo apie karą. O jie man pasakojo apie taiką! Buvo smagu klausytis!
Pagimdyta 1956 metais kaip Italijos San Remo festivalio kopija, „Eurovizija“ turėjo veikti panašiu principu kaip Europos anglių ir plieno bendrija.
Tai buvo nykus ir siaubingai nuobodus dainų apie draugystę, apie meilę, apie taiką rinkinys. 1990-aisiais Toto Cutugno savo specifiniu, gergždiančiu balsu sudainuoja „Insieme“, drauge: „United United Europe, Europa jau netoli, tau, moterie be sienų, tau ir man – po ta pačia vėliava...“ Sudainuoja ir laimi!
O paskui prasideda eurovizinė stagnacija. Hitai apie amžiną vienybę, meilės kančias, saulėlydžio grožį ir šį bei tą įgauna grėsmingą vandeniu atskiesto vyno skonį. Nors ne – viena gera daina apie karą nuskambėjo: švedų „ABBA“ padainuoja apie labai seną karą – „Waterloo“ ir, žinoma, laimi. Vienintelė politikos žiežirba tarp taikos miegu užsnūdusiu vakariečių „Eurovizijoje“ čirkštelėjo 1982-aisiais: konkurso rengėjai britai kariauja Folklendo salose, o ispanai surengia atkirtį scenoje: skamba provokacinis argentinietiškas tango.
Galiausiai depolitizuota, mieganti „Eurovizija“ pradeda byrėti. Italijos visuomeninis transliuotojas RAI 1998 metais saldžių dainelių konkursui pasako „arrivederci“. Brangu ir neįdomu. Mes turime savo dainelių konkursą – San Remo festivalį, ir mums jo užtenka. Italai į „Euroviziją“ sugrįš tik po 12 metų, 2010-aisiais. Kai muzika konkurse bus pasikeitusi.
Pokytis buvo šis: į „Euroviziją“ įsijungė subyrėjusio Varšuvos bloko šalys. Kiekviena su savo džiaugsmais ir dramomis. Vakarietiškas dainelių apie gražų saulėlydį klubas buvo grubiai supurtytas, pažadintas iš euforinio miego. 2008 metais tai atliko Gruzija, pateikusi konkursui dainą ironišku pavadinimu „We Don’t Wanna Put In“. Nes Tbilisiui tais metais ne saldūs bučiniai, o rusų invazija Osetijoje rūpėjo. Taikingiems Europos transliuotojams gruzinų dainos pavadinimo sąskambis „Put In“ sukėlė šoką. Liepė pakeisti. Gruzinai EBU pasiuntė ten, kur ukrainiečiai šiandien siunčia rusų laivus. Pavadinimą pakeisti atsisakė, „Eurovizijai“ parodė vidurinį pirštą.
Paaiškėjo: taikos sezonas „Eurovizijoje“ baigėsi. Konkursas, oficialiai draudžiantis scenoje bet kokias politikos adrenalino apraiškas, atgavo gyvastį ir populiarumą būtent dėl politikos adrenalino. Kai kurioms nelabai vakarietiškoms demokratūroms dainų kontekstas tapo pretekstu persekioti savo piliečius. Nes jeigu saviems piliečiams patinka ne savų atlikėjų dainos, o kaimynų, tai jau rimta politika: sabotažas. 2009 metais ne vienas ir ne du Azerbaidžano muzikos mėgėjai buvo iškviesti į nacionalinio saugumo tarnybas. Saugumo agentai juos ten kvotė apie muzikinį skonį, bet labiau apie SMS žinutes, kuriomis azerbaidžaniečiai balsavo už Armėnijos dainą „Eurovizijoje“.
Paskui nugriaudėjo Ukrainos pergalė „Eurovision Song Contest 2016“: Jamalos daina apie Stalino vykdytas Krymo totorių deportacijas. Šįsyk EBU nebegalėjo išvengti politikos: teko parodyti, iš kokios tešlos nulipdyti Europos transliuotojai. Rusijos protestai „dėl politikos“ buvo atmesti. Nors nugalėjusios dainos politikos adrenalinas buvo akivaizdus.
Šiandien „Eurovizija“ kaip niekada yra susiskaldžiusi į blokus. Yra sovietinis blokas, kurio sudėtis nuolat keičiasi, ten matome vis naujus svečius – kartais Bulgariją, kitąsyk – Serbiją. Yra otomanų rėmėjų blokas – buvusi Jugoslavija, Balkanai, Turkija, Albanija. Yra „vikingai“ – Skandinavija ir Baltijos šalys. Yra „neprisijungusiųjų“ blokas, kurio dalyvės apsisprendžia pagal orą ir simpatijas: Šveicarija, Vokietija, Italija, Prancūzija.
Blokai balsuoja stumiami tik geopolitikos aistrų? Turbūt ne. Ir vis tik ši Turino „Eurovizija“ yra labiausiai politizuota konkursų istorijoje. Popsas buvo, popsas lieka – albaniškas, armėniškas, latviškas. Bet fone stipriai girdima svarbi solidarumo melodija. Kažkam ji – balzamas. O kažkam – druska ant ambicijų žaizdos.
