Viena vertus, panašūs klausimai – malonūs. Nes aiškiai supranti, kad kažkam trūksta Vilniaus. Kažkas jo pasigenda, pasiilgsta, galvoja apie jį. Įsivaizduokime: Romos gyventojas atsidaro Europos žemėlapį, tyrinėja, mąsto apie savaitgalio kelionės nuotykį. Galiausiai žvilgsnis krypsta į dešinį viršutinį kampą. Norisi! Argi blogai?
Kita vertus, tenka gerai pagalvoti prieš pateikiant atsakymą į antrąjį klausimą: ar Vilnius atidarytas? Nes yra daug įvairių niuansų, o šėtonas ten ir slypi – „galima ar negalima?“ niuansuose. Taigi, Europa klausia: Vilniau, tu atidarytas ar uždarytas?
Ką mes jai galime atsakyti? Vilnius lyg ir atidarytas. Lyg ir gali atvykti turistai – tokia itin specifinė žmonių rūšis, kuri savo uždirbtus pinigus pageidauja išleisti ne turguje prie namų, ne savo kvartalo restorane, ne savo miesto taksi, o kažkur toli, už poros tūkstančių kilometrų. Šią specifinę žmonių rūšį – turistus – pandemija buvo beveik sunaikinusi, bet ji – velniškai gaji, gyvybinga, dvejus metus dusinta jau dairosi į žemėlapius, į svetimas šalis, svetimus restoranus. Kas gali atvykti į Vilnių išleisti savo šalyje uždirbtus pinigus? Paskiepytieji gali. Bet nelabai seniai paskiepyti, nes jeigu patys pirmieji, pavyzdžiui, gerai uždirbantys medikai, tai jie skaičiuoja iki 180 (dienų) ir nežino, ką toliau daryti.
Kam dar atidarytas Vilnius? Sirgusiems atidarytas, bet vėlgi – jiems teks skaičiuoti dienas ir keikti likimą, kad sirgo per anksti, o ne šiek tiek vėliau, bet ne per vėlai.
Žiūrim, ką turim: tiek Italijoje, tiek kitur Europoje pirmiausiai buvo skiepyti pensinio amžiaus žmonės. Jiems Vilnius atidarytas.
Tik klausimas, ar būtent ši turistų socialinė kategorija geidžia Vilniaus. Abejotina. Ši kategorija greičiau keliaus į Lurdą pasimelsti. Arba į gero oro salas, kurios jau nuo gegužės vidurio išsižiojusios laukia praverto turistų kapšo turinio.
Kam Vilnius uždarytas? Tiems, kurie yra labiausiai judrūs, smalsūs, nenusėdintys vietoje. Neskiepytiems trisdešimtmečiams, keturiasdešimtmečiams, penkiasdešimtmečiams – tokių Europoje šios vasaros pradžioje daugiausiai. Atvažiuokite, mielieji. Įsileisime jus kultūringam savaitgaliui, bet gausite jį pasėdėję savaitę karantine. Atvažiuokite. Vilnius jūsų laukia: nei atvertas, nei užvertas.
Aš jums pasakysiu vieną dalyką, bet jūs niekam nesakykite! Europa tyliai ieško savojo G taško. Ir neberanda! Rašo gugle „Vilnius“ ir raidę G, bet paskui vietoje „spot“ (taškas) randa „pass“ (pasas). Ir suglumsta: vos prieš du metus ji – Europa – pagaliau sužinojo, kur jis yra. Praėjo dvi vasaros ir G taškas mutavo į G pasą, kuris net patiems Lietuvos gyventojams lieka nei labai aiškus, nei labai reikalingas.
Žodžiu, Vilnius yra Vilnius. Jis toks norėjo būti ir jis toks įsitvirtino jaunų, įspūdžių ištroškusių europiečių mintyse. Pamenate? 2018 metais buvo iškilmingai pristatyta pikantiška Vilniaus reklama. Ji sulaukė daug dėmesio ir nemažai „chi chi, cha cha“: plakatuose patraukli mergina gniaužė antklodę, tarsi ją būtų ištikęs orgazmas, o prierašas lygino Lietuvos sostinę su G tašku: „Niekas nežino, kur jis, bet kai jį randa – tai nuostabu“. It‘s amazing!
Romoje, žinoma, tokių erotine rinkodara pulsuojančių plakatų nebuvo, nes tai rimtas, dvasingas miestas, ir jis su nerimtais miestais nedraugauja. Užtat mes čia, Romoje, turėjome gatvėmis važinėjančius šaltibarščius! Tai buvo labai patrauklus, rožinis, gurmė stiliaus Vilniaus įvaizdis: ties piazza del Popolo sėdi į šaltibarčių spalvos tramvajų ir išdidžiai važiuoji link milžiniško, modernaus muzikos ir parodų centro Parco della musica. Kai kurios vyresnio amžiaus romietės lipdamos į tramvajų persižegnodavo, bet absoliuti dauguma keleivių skaniai apsilaižydavo.
Visos šios kolosalios pastangos, dizainerių, reklamos specialistų, diplomatinių atstovybių darbas, nemaži pinigai, gal ne dešimtys milijonų, bet vis vien neblogi pinigai, kurie buvo skirti Vilniui atidaryti, išgarsinti, šmaikščiai, ironiškai, patraukliai pritraukti Europai, visai tai pavirto į riebų nulį! Nes Vilnius nei atidarytas, nei uždarytas. Vilnius šios vasaros pradžioje yra absoliutus Europos nei šis, nei tas!
Bandau suvokti, kodėl tai įvyko. Praėjusią vasarą ironiškai, retsykiais piktai rašiau apie ministro Verygos ir jo pavaldinių aistrą pasaulio geografijai: kas savaitę buvo viešinami egzotiškų valstybių pavadinimai. Drauge su valstiečių vyriausybe tobulinome geografijos žinias, aiškinomės, kur yra Brunėjus, kur San Tomė ir Prinsipės salos, nes juk valstiečiai yra valstiečiai, jie negali neperspėti Lietuvos žmonių, kur išvykti, iš kur atvykti. Tai buvo pandemiškai monumentalu. Bet kažkiek juokinga.
Šią vasarą turime priešingą reiškinį: tenka stebėtis ministro Dulkio ir jo komandos absoliučiu abejingumu geografijai. Turiu galvoje epidemiologinę geografiją. Pasaulis suskirstytas į juodą ir pilką spalvas. Juoda – Indija, Argentina, Brazilija, dar kelios žiauriausio sergamumo šalys. Pilkos yra „Europos ekonominės erdvės šalys“ su visu likusiu pasauliu. Taip gimsta naujas, liūdnas pandeminis anekdotas: neskiepytas Šventojo Sosto (Vatikano) pilietis atvykęs į Vilnių sodinamas į 10 dienų privalomą karantiną, lygiai kaip ir neskiepytas Latvijos pilietis. Bet: Šventajame Soste užsikrėtimų skaičius yra 0. Latvijoje – 268.
Šią savaitę vienas italų gydytojas, užsimanęs aplankyti Lietuvoje savo širdies draugę, žvilgtelėjo į ES sergamumo statistiką ir uždavė man klausimą: „Kodėl daugiausiai atvejų fiksuojanti ES valstybė (Lietuva) reikalauja izoliuotis atvykstantiems iš mažiausiai atvejų fiksuojančių valstybių? Kur Vilniaus logika?“ Ką aš jam galėjau atsakyti? Nebent perfrazuoti garsųjį reklaminį erotinį šūkį. Vilniaus logika yra, bet „It‘s amazing“, tiesiog nuostabi.
Italija ir Ispanija, turizmo tendencijų lyderės, elgiasi priešingai: skiepytas ar neskiepytas, sirgęs ar nesirgęs, bet pageidaujantiems palikti šiose valstybėse pinigus yra vienas ir labai paprastas kriterijus: neigiamas testas. Ir jos taip elgiasi netgi su Lietuvos, kuri pirmauja ES užsikrėtimų lentelėje, piliečiais! Nes, kaip vienas žymus Lietuvos epidemiologas (pavardės neminėsiu) man sakė, infekciją gali užnešti tiek paskiepytas, tiek persirgęs, bet oro uoste vėl užsikrėtęs, keliautojas.
Galbūt pirmadienį, gal po dviejų ar trijų savaičių bus nuleistas ES žaliasis sertifikatas. Ir tada Vilnius norom nenorom privalės daryti tai, ką jau seniai daro turizmo pinigus semiančios valstybės: jokios izoliacijos nepaskiepytiems su neigiamu testu! Kiek užsienio turistų pinigų iki to laiko bus praradęs Vilnius? Kiek G taško viliotų ir suviliotų, kiek šaltibarščiais susidomėjusių europiečių bus iki to laiko išbaidyta? Bet yra ir kitas, žymiai šmaikštesnis klausimas: kiek ir kokios erotikos teks vėl pasitelkti tradicinių šeimų valstybei, kad Europa vėl atsigręžtų?
