Dvi rimčiausios klaidos, kurios buvo padarytos Vakarų politikų karo Ukrainoje akivaizdoje, yra štai tokios. Pirma, nuvertinta Ukrainos valia ir galimybės gintis, atlaikyti pirmąją puolimo bangą. Tuo pat metu galima sakyti ir taip, kad pervertinta Rusijos karinė galia ir dešimtmetį vykusio modernizacijos proceso rezultatai.
Tie patys JAV žvalgybos analitikai, kurie istorinėje perspektyvoje buvo teisūs, perspėdami apie link realių veiksmų vesiantį karinių pajėgų telkimą Ukrainos pasienyje, visiškai apsiriko prognozuodami galimus puolimo rezultatus.
Jų garbei reikia pasakyti, kad dar labiau apsiriko tie, kurie patarė Putinui pradėti šį puolimą, tikėdami, jog Kyjivas neatlaikys šoko, Ukrainos valdžia subyrės, o visuomenė suskils į dvi aiškias puses.
Antroji klaida – manymas, kad Kremliuje užteks racionalumo ir ilgalaikio strateginio mąstymo atsitraukti. Rusija ne tik nesudrebėjo prieš precedentų neturinčią ir plataus masto sankcijų politiką, bet ir pabandė padvigubinti blefą.
Rašydamas apie Rusijos nesudrebėjimą, turiu galvoje Putino ir jo aplinkos sprendimą nekeisti politikos ir nestabdyti karo Ukrainoje veiksmų. Pati Rusija pasuko tarptautinės izoliacijos ir ilgalaikio puvimo keliu, dar griežtesnio režimo, vidinių represijų, socialinės ir technologinės degradacijos keliu.
Didžioji Vakarų nuostaba čia ta, kad pokytis neįvyko ne tik politiniame elite ar jo pakraščiuose, bet ir visuomenėje. Rusijos opozicija per nuoseklų dviejų dešimtmečių naikinimo darbą yra praktiškai atkirsta ne tik nuo institucijų ar bet kokių viešosios erdvės properšų, bet ir nuo pačios rezignuojančios arba savanoriškai degradavusios Rusijos visuomenės.
Kokia šių dviejų klaidų pasekmė? Esame ilgalaikio karo ir naujos postmodernios geležinės uždangos fone. Nei Ukraina užimta, nei Rusija nugalėta. Vis labiau apkasuose ir pavieniuose apsišaudymuose stringantys karo veiksmai, normalybe verčia ir tylųjį sankcijų, energetikos karą.
Šio beginklio karo tarp Rusijos ir Vakarų scenarijai iš esmės gali būti du. Pirmasis, kurio siekia Kremliaus režimas, atrodo maždaug taip: palaužta dujų ir naftos trūkumo bei branduolinio smūgio grasinimų Vakarų Europa veda ukrainiečius prie derybų stalo. Sutinkama su tam tikrais teritoriniais pokyčiais, o Putinas turi erdvės paskelbti savo pergalę.
Rusijos problema ta, kad šis blefas turi suveikti kaip įmanoma greičiau. Tam reikia gąsdinti europiečius trumpalaikėmis energetinio karo pasekmėmis.
Rusijos propagandos ruporai ar jų tarpininkai jau baugina žiniomis apie šaltą žiemą, ragina piktintis dėl kylančių kainų, žada nestabilumą, chaosą, griūtis. Pagrindinis tikslas: kaip įmanoma greičiau sukalti naratyvą, kad Europa žlugs, jei bandys atsiriboti nuo Rusijos gamtinių išteklių ir ekonominio bendradarbiavimo bet kokiomis sąlygomis idėjos.
Kremlius desperatiškai bando prasukti šį planą ir, akivaizdu, kad jis paveiks dalies visuomenės nuotaikas. Visur, kur galima sukelti protestus, riaušes, valdžios pasikeitimus į nuosaikesnę poziciją Rusijai rodančiuosius, visur bus bandomi bauginimo, grasinimo, gąsdinimo ir tikrovės iškreipimo metodai.
Antrasis scenarijus – ilgalaikis karas ir ilga sekinanti priešstata. Europa jau dabar turi ruoštis ir kalbėti apie tai, kad naujoji geležinė uždanga pasirodo ne kaip betono siena, o kaip ekonomikos ir energetikos perskyra, galutinai atrišanti Vakarus nuo bet kokių santykių su Rusija.
Problema čia ta, kad Vakarų politikai ir net politikai čia, Lietuvoje, garsiai nekalba, kad šis tyliojo karo etapas bus sudėtingas ir pareikalaus susimažinti ekonominės, socialinės gerovės viltis. Turime atlaikyti pirminius bandymus kirsti ten, kur Rusija dar turi tam tikros įtakos ir bando išlaikyti savo galią.
Tuo pat metu turime keisti naratyvą ir Vakaruose argumentais, patirtimis ir pavyzdžiais įtikinėti, kad vienintelė galimybė yra formuluoti pergalės prieš Putino režimą tikslą. Ir ta pergalė yra ne trumpalaikis uždavinys, o ilgalaikis strateginis tikslas, nuo kurio tam tikra prasme priklausys ne tik Ukrainos, bet ir Europos Sąjungos ateitis.
Tai labai sunkus iššūkis, nes čia kalbama apie dešimtmečio uždavinius, kurie sunkiai suvokiami ir dar sunkiau suvaldomi fragmentuotame ir greitėjančiu laiku pasižyminčiame Vakarų pasaulyje.
Karas ir jo laužoma, minkoma, transformuojama žmogiškoji egzistencija yra visiška priešingybė greitam, paslankiam, lengvai įtraukiančiam informacijos, vaizdų, valdomų potyrių pasauliui.
Pirmųjų mėnesių entuziazmas ir pulsuojančio informacinio lauko palaikomas ryžtas akivaizdžiai išblėso. Karas negali „trendinti“, negali būti nuotykis, negali būti kelių scenų drama ar patogi tragedija, pasibaigsianti staiga blogiečio mirtimi ar staigiu grįžimu į normalybę.
Turime sugrįžti prie kantrybės, ilgalaikiškumo, procesų lėtumo koncepcijos. Tik tokiu būdu galėsime pasipriešinti tiems, kurie tikisi įveikti mus staigiu blefu ir plataus masto naikinimo grėsme.
