29 asmenims pareikšti įtarimai, dešimt iš jų – suimti. Štai tokia praėjusio antradienio mitingo ir jo išprovokuotų riaušių statistika. Bet viešojoje erdvėje šie sulaikymai nesukėlė atpildo, atgrasymo ar ramybės jausmų. Anaiptol. Jau prasidėjo entuziastingas pasirengimas rugsėjo 10-osios protestui.
Tie patys antradienio mitingo ir riaušių veidai jau atvirai organizuoja naujus destruktyvius veiksmus, toliau išbando demokratijos ribas, kuria riaušių kilmę aiškinančias sąmokslo teorijas ir pasiteisinimus, atlieka savo „tyrimus“, ragina persekioti ten dalyvavusius pareigūnus.
Politiniame lauke taip ir neatrastas bendras sutarimas dėl antradienio įvykių grėsmės. Jei žiniasklaida gebėjo susivienyti ir pasmerkti smurtą bei žurnalistų užgauliojimą mitingo ir riaušių metu, tai politikoje nebuvo jokio vieningo vertinimo. Jokio bendro pareiškimo apie pavojų demokratijai ir institucijų veiklai.
Savo interpretacijose įstrigo ne tik politinėms ambicijoms pasiduodanti ir apie valstybinį interesą nenorinti mąstyti opozicija, bet ir atskiros aukščiausio rango institucijos. Prezidentūra pasiklydo kažkur pusiaukelėje tarp smurto pasmerkimo ir flirto su neapykantą kurstančiomis grupelėmis, mėgstančiomis kalbėti tautos, liaudies ar visuomenės balsu.
Net ir tradicinių opozicijos partijų lyderiai su ironiška šypsena stebi valdančiųjų situaciją ir pastebi, kad „reikia daryti kitaip“, o „su žmonėmis taip elgtis negalima“. Politinis instinktas perimti valdžią užgožia protą, kuris turėtų sakyti, kad tai, kas įvyko antradienį, yra išpuolis ne prieš valdančiuosius, o prieš demokratinę santvarką ir valstybę apskritai.
„Karšta bulve“ pasimėtė ir atskiros institucijos, pražiopsojusios, nemačiusios ar tinkamai neįvertinusios galimų grėsmių. Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis prabilo apie dar sausį teiktą ir nuolat papildytą informaciją apie įtampą visuomenėje keliančius veiksnius.
Politiniuose sluoksniuose kalbama, kad šios VSD žinutės buvo abstraktaus pobūdžio ir nesuteikė jokių konkrečių faktų, vedančių prie konkrečių sprendimų. Kitaip sakant, jei VSD ir teikė informaciją, tai ji buvo nepakankama arba neakcentuota. Arba tiesiog tarpinstituciškai nesusikalbėta. Ir viena, ir antra nebūtų efektyvios veiklos ženklai.
Keista ir tai, kad antradienio mitingo priežiūra užsiėmę pareigūnai teigė neturėję pagrindo manyti, kad mitingas gali peraugti į riaušes. Emocijų eskalacija, neapykantos kurstymas, raginimai susidoroti ir tam tikri organizaciniai žingsniai buvo akivaizdūs vien atidesniems viešosios erdvės stebėtojams. Būtų užtekę paskaityti atvirų maršistų socialinių tinklų grupių įrašus, komentarus ar stebėti paties mitingo eigą.
Viena didžiausių problemų yra tai, kad Šeimų maršo ir įvairių aplink jį gravituojančių asmenų ir grupių veikla nėra vertinama rimtai. Atvirai išsakoma neapykanta, raginimai susidoroti, niekinimas, užgauliojimas ir viešai pateikiami veiksmų planai laikomi klounų ar etatinių VSD ataskaitų herojų žaidimu. Bet tai jau seniai nėra žaidimas.
Jie atvirai organizuojasi, planuoja tolesnius veiksmus, pritaiko naują provokacinę metodiką, įgauna vis daugiau instrumentų veikti plačiau, yra atvirai remiami, transliuojami ir panaudojami Kremliaus propagandos kanalų, palaiko ryšius su panašiomis grupelėmis Latvijoje (gali būti, ir kitose valstybėse), panašu, kad gauna ir tam tikrą finansinę ar informacinę pagalbą.
Jei priimame hibridinės atakos sąvoką, tai šių žmonių veikimas absoliučiai atitinka tokių atakų aprašymus. Jie silpnina ne iš išorės, o iš vidaus. Atakuoja ne sienas, o vidines institucijų struktūras ir žmonių pasitikėjimą šių struktūrų galimybe užtikrinti jų saugumą. Kuo daugiau pykčio, baimės ir nepasitikėjimo galima įsiteigti, tuo geriau tiems, kurie tikrina išorės gynybą.
Antradienio įvykiai iššaukė nemažai analogijų su „Jedinstvo“ organizuotu Seimo šturmu 1991-ųjų sausį ar profsąjungų mitingu, pasibaigusiu riaušėmis 2009-ųjų sausį. Bet lyginti šiuos procesus nėra korektiška. Šį kartą mes susiduriame su žymiai pavojingesniu ir kompleksiškesniu iššūkiu.
„Jedinstvo“ buvo byrančios ir savo gyvastį praradusios totalitarinės sąjungos organizacinė atšaka, kuria pabandyta paprovokuoti nepriklausomybę gaivinančios Lietuvos valdžios stiprumą. Ji neturėjo rimtesnio atgarsio tautine ir pilietine prasme atgimstančios visuomenės atžvilgiu. Istorijos balansas jau buvo kitoje pusėje.
2009-ųjų mitingas prie Seimo turėjo ryškų ekonominį ir socialinį dėmenį. Neramumai buvo sukelti spontaniškai ir pasibaigė iškart, sulaukus griežto teisėsaugos atsako. Už jų nebuvo ryškesnės organizacijos ar tęstinumo.
Šį kartą procesas tęstinis ir turime reikalą su neblogai organizuotomis ir naujose socialinėse sąlygose veikiančiomis jėgomis. Turime išorės iššūkius valstybei, organizuojamus Baltarusijos režimo, turime pandemijos sąlygas, turime visuomenės nuovargį ir politinės valios reikalaujančių sprendimų.
Tuo metu riaušių kurstytojai ir dalyviai veikia naujoje viešojoje erdvėje, kur socialiniai tinklai traktuojami kaip alternatyva žiniasklaidai, o žiniasklaida kaip vienas iš visuomenės priešų. Jie naudojasi viešumu kaip ginklu ir neblogai žaidžia tikrovės sujaukimo, sąvokų pasisavinimo, galios balansavimo žaidimus.
Svarbiausia tai, kad jie gerai išnaudoja ir pakursto žmonių baimes, politines atskirų asmenų ambicijas ir mėgaujasi institucijų nesusikalbėjimu ar neryžtingumu. Todėl susidūrimas su teisėsauga ar teistumo, prarastos reputacijos, viešos gėdos galimybė jų neatgraso.
Žaidimas tęsiasi, ir kol demokratinėse institucijose ar pilietinėje visuomenėje bus apsimetama, kad tai, kas vyksta, nėra rimtas išbandymas, o tuo užsiimantys veikėjai neturi pakankamai proto ir instrumentų, jog keltų neramumus ir nepasitikėjimą valstybe, tol matysime bręstančią tobulos audros situaciją.
Metas susiimti ir maršistus įvertinti ne tik informacijos pasidalinimu tarp institucijų, bet ir realiais veiksmais.
