Daugelis apžvalgininkų nukreipė savo mintis į gegužės 9-ąją, kuri Rusijoje ir jos sąjungininkų teritorijose švenčiama kaip sava pergalės Antrajame pasauliniame kare diena. Svarstoma ne tik tai, kaip dabartinius karo Ukrainoje rezultatus Vladimiras Putinas galėtų pateikti kaip pergalę, bet ir tai, koks galėtų būti tolesnis jo žingsnis.
Kai kurie mano, kad gegužės 9-ąją bus atsisakyti Kremliaus vartoto „specialiosios operacijos“ termino ir pereita prie atviros karo retorikos. Rusų karinių pajėgų invazija ir pietrytinės Ukrainos dalies okupacijos pagaliau bus įvardinta karu.
Kiti, kaip Stanislavas Belkovskis ar Vladimiras Pastuchovas, mano, kad gegužės 9-ąją Putinas gali deklaruoti ne tik karą Ukrainoje, bet ir paskelbti karą prieš visus Vakarus (ar bent jau valstybes, teikiančias karinę, finansinę ar kitokios formos pagalbą Ukrainai).
Kuo paremtas šis spėjimas? Minėtasis V. Pastuchovas primena dabar itin populiarų analogijomis Antrojo pasaulinio karo pavyzdį. Cituodamas vieno iš Adolfo Hitlerio bendražygių Alberto Speero atsiminimus, jis teigia, kad lūžio momentu tapo Hitlerio blefas provokuojant Jungtinę Karalystę.
Hitleris nemanė, kad Winstonas Churchillis išdrįs įsitraukti į karą. Jis tikėjosi sėkmingos „specialiosios operacijos“, kuri leistų išplėsti vokiečių gyvenamą ir naudojamą žemės plotą Lenkijos ir Baltijos valstybių sąskaita, vėliau prisijungiant ir Belgijos, Prancūzijos žemes. Toliau – pagal šios operacijos sėkmę. Niekas nenorėjo kelių frontų pasaulinio karo.
Kodėl šis pavyzdys atrodo patrauklus aiškinant dabarties įvykius? Pastuchovas šiuo pavyzdžiu atkreipia dėmesį į svarbią filosofinę karo aplinkybę. Karas nevyksta kaip planuojamas ir valdomas fizikinis įvykis. Galbūt pirmus kelis mėnesius gali strateguoti ar planuoti tam tikrus žingsnius, tačiau vėliau tėkmę pradeda diktuoti inercija.
Kai kurie veiksmai tampa tiesiog atsaku į tai, ką daro priešas. Kai kurie lemiami politinių aplinkybių ir būtinybės išsaugoti visuomenių motyvaciją ir entuziazmą kariauti. Diktatoriams ypač sunku pasitraukti iš karo be aiškios pergalės, kaip sunku atsitraukti ir toms valstybėms, kurios turėtų taikstytis su jų žemių okupacija.
Putinas per giliai įklimpo Ukrainoje ir jam reikia vis didesnio paaiškinimo jį entuziazmu ar abejingumu palaikantiems rusams, kodėl šis išvadavimo, denacifikacijos ir demilitarizacijos procesas tapo atviru karu su Ukrainos žmonėmis.
Ukraina taip pat vis labiau pripranta prie karo valstybės statuso. Pirmųjų dienų šoką ir sutrikimą pakeitė mobilizavimasis ir veikimas karo sąlygomis. Ukrainiečiai priprato prie karo ir nebijo galimų Rusijos smūgių. Net ir branduolinio ginklo retorika tampa nebe gąsdinimo, o strateginių svarstymų dalimi.
Tai yra labai pavojinga situacija, kurioje karo inercija gali dar labiau sustiprinti įvykių pagreitį. Nė viena pusė negali atsitraukti, negali atsitraukti ir paramą Ukrainai garantavę ir jos sėkme suinteresuoti Vakarai.
Ar tai reiškia, kad gali prasidėti realūs Rusijos kariniai veiksmai prieš NATO valstybes? Rusijai per daug rizikinga pradėti atvirą karą tokiu plačiu frontu. Juolab, kad jau dabar ji kenčia ne tik karinius pralaimėjimus Ukrainos teritorijoje, bet ir vis labiau juntamą ekonominių sankcijų destruktyvią jėgą.
Retorinis karas prieš Vakarus Putinui būtų reikalingas visuomenės mobilizacijai ir nuteikimui būsimiems sunkumams. Akivaizdu, kad maža ir greita specialioji operacija Ukrainoje tapo visišku asmeniniu diktatoriaus fiasko ir įtraukė jį į ilgalaikį konfliktą.
Jei nebegali suvaldyti paties konflikto pradžios ar pabaigos, pasiduodamas karo inercijai gali toliau kurti provokacijas, grasinti, rizikuoti atidarinėdamas naujus frontus ar bandydamas pritraukti suinteresuotų galimų sąjungininkų.
Problema čia ta, kad Ukraina ir jos sąjungininkai Vakaruose taip pat negali nepasiduoti tam tikrai karo inercijai. Ukrainos apginklavimas reiškia, kad ji bus pajėgi atsakyti į daugelį Rusijos atakų, o gal net ir atėjus tinkamam laikui kontratakuoti.
Tai karo aplinkybes paverčia dar sunkiau prognozuojamu procesu. Vakarų bandymai išsaugoti šio konflikto racionalumą menksta su kiekviena karo diena, o ir išsaugojimas sudėtingas, kai turime ukrainiečių kovą ne tik už savo valstybės, bet ir savo pačių egzistenciją. Tokiomis sąlygomis patarinėti apie racionalumą yra itin sudėtinga.
Socialiniuose tinkluose vis dažniau deklaruojamas suprantamas karo nuovargis. Tie, kurie atvira širdimi ėmėsi pagalbos Ukrainai ir skyrė tam visą laiką, negali išlaikyti tokio paties entuziazmo pusmetį ar metus. Ką jau kalbėti apie paprastus žmones, kurie vis labiau pajus socialinį, ekonominį, o galiausiai, ir psichologinį karo poveikį. Labai svarbu bėgant laikui nepasiduoti abejingumui ir jo nešamai inercijai. Nesusitaikyti su karu.
Kaip savo romane „Kelias atgal“ rašė Erichas Maria Remarque‘as: „Mes esame dar beveik nekalti, bet mūsų vaizduotė sumaitota, mes net nepastebėjome, kaip tai atsitiko“.
Karo inercija mus veikia. Ji veikia taip, kad mes pradedame nepastebėti, kaip kinta maži dalykai tikrovėje ir mumyse. Kaip anksčiau sunkiai įsivaizduoti dalykai tampa priimtina norma ar sprendimu. Tas pats vyksta visose karo apimtose šalyse ir visuomenėse.
Diktatoriai susipančioja ambicijomis, o visuomenės abejingumu.
