Pirmoji – „Hahaha!“ Kitaip tariant, užžvengimas, užmėtymas besiraitančiais juoko konvulsijose emotikonais. Jei kas pasako teiginį, nepriimtiną šviesuomenėje – aiškinti ir įrodinėti, kuo būtent jis neteisingas, nepagrįstas ar alogiškas, savo ruožtu, nepriimta – per žema, bereikalingas vargas, nes adresatas – per kvailas, kad suprastų, o jo teiginys – pernelyg akivaizdi nesąmonė, kad nusipelnytų kokios nors kitos reakcijos.
Kam neakivaizdi – tas pats toks, hahaha! Kaimietis, ne iš mūsų šviesiosios genties. Kad mes – ta šviesioji, akivaizdu iš mūsų stilingų kelionių foto, multikultūrinių draugų, konvejeriu štampuotų diplomyčių, saugių erdvių, „pasitikėjimo specialistais“ (ištisa armija psichologų gyvena iš mūsų depresijų ir psichozių metų metais, todėl mes dar čia, linksmi ir aktyvūs) ir to, kaip mokame žvengti, bei žinome, kada ir iš ko (o kada – užsičiaupti ir tyliai pagarbiai praeiti pro šalį: ša, čia juk savas).
Antroji – „Tuoj vemsiu!“. Pvz., pamatai žmogų, neremiantį Stambulo konvencijos, nenorintį skiepytis AstraZeneca arba prisėsti ant spalvotojo „Laisvės“ suoliuko, arba trispalvę nešasi ne ten – ir taip šlykštu pasidaro, taip sutąso skrandį, kad nebespėji pribėgti prie unitazo.
Siaubas, tarp ko gyvename! „Trūksta žodžių!“ O gatvėje juk tokių daug: atsidarai langą – ir vemi, išeini į kiemą – vemi, įlipi į troleibusą – vemi (gerai, kad dabar yra paspirtukai – truputį padeda), prisėdi kavinėje – vemi (gerai, kad dabar yra segregacija: tie, nuo kurių vimdo – lauke, o mums viduje sanitariniai patogumai arčiau). ReiktųKažkąDaryti – deportuoti ar izoliuoti tuos vimdančius (Lietuvoje netilpsim visi), bet čia – planai ateičiai.
Trečioji – Ištepimas (kokiu nors ekskrementiniu objektu), arba pagrasinimas ištepti: jei sakai x, tai tu kaip Gražulis (Orlauskas, Šustauskas, Paleckis, Putinas ar maniškė tris klases baigusi tetulė, hahaha!). Pvz., sakai, kad apskritimas neturi kampų arba kad žmogus be vandens ilgainiui miršta (na, arba kad LRT – šališka ir neobjektyvi), ir paaiškėja, jog Gražulis su Šustausku irgi kaip tik taip mano – kokia gėda! Tu visai kaip Gražulis (niekada „kaip Maldeikienė“ ar „kaip Pavilionis“, nors sąžiningose varžybose šioje rungtyje būtent jiems neabejotinai atitektų pirmenybės palmė) – imti šitaip ir nusiristi, hahaha! „Tuoj vemsiu“ (jei jau vemsi, tai rimtas argumentas – atsiprašau, atsiprašau, nebemanysiu „kaip Gražulis“, manysiu intelektualiau, kaip Pavilionis, tik tu, mieloji, nevemk).
Ir ketvirtoji – visų trijų konjunkcija plius pradinio savo teiginio pakartojimas. Pvz., oponentas sako, kad Stambulo konvencijos įgyvendinimas atvertų vartus beprecedentei viešo ir privataus gyvenimo kontrolei, sekimui ir teisinės praktikos keitimui į sankcijų be įrodymų pusę.
Atkerti: O tu, kvaily, skaitei konvenciją, hahaha?! Ten taip neparašyta! Oponentas: Žinau, kad neparašyta! Ten parašyta „imtis visų būtinų priemonių“, „užtikrinti“, „palengvinti smurtautojo persekiojimo procesą“ ir pan., o taip pat, konflikto atveju, numatomas prioritetas nacionalinės teisės atžvilgiu.
Atkerti: Tai ką? Oponentas: Tai tą, kad į šias bendras formuluotes tilps, panorėjus, nors ir privalomos stebėjimo kameros privačiuose namuose (draustų nacionalinė teisė, bet prioritetas – nebe jai), o „palengvinti baudžiamojo persekiojimo procesą“ reiškia anuliuoti esamus efektyvaus persekiojimo trukdžius, o tie trukdžiai yra būtinybė pateikti nusikaltimo sudėties įrodymus, įrodinėjimo našta kaltintojui ir nekaltumo prezumpcija (skundo nepakanka). Pašalinti šiuos trukdžius („palengvinti“) reiškia įteisinti praktiką iškeldinti, įkalinti, nuteisti be įrodymų – vien skundo pagrindu („Believe her“). Atkerti: O tu, kvaily, skaitei konvenciją?! Ten parašyta tik „palengvinti“, tuoj vemsiu, hahaha!
Va taip, intelektualiai.
