Šis tas: intencija (pažeminkime ir įžeiskime „visuomenę“, o tada pulkime tyčiotis, kad ji tokia kvaila ir nesupratinga, jog reagavo adekvačiai, t. y. pasijuto pažeminta ir įsižeidė), psichinė atmosfera (brutalumas apsimeta kultūra, tiesmukumas – metafora, adresatas laikomas tokiu primityviu, jog primityvumą jam galima parduoti kaip rafinuotą sąmojį, ir tokiu atsilikusiu, kad naftalininės klišės jam pasirodys neregėta naujove, patyčios – pagarba ir geradaryste, paklusnumas įsivaizduojamai laiko dvasiai – drąsa, o bejėgis mechaniškas nuvalkiotų strategijų kartojimas – kūrybinių galių išlaisvinimu), pasaulėžiūra (individo, miesto, šalies, žmonijos viltys, svajonės, prisiminimai apie kažką daugiau nei maistas ir seksas, kažką kito kalibro, yra užjuoktinos kaip silpnaprotystė ir išgyvendintinos: tegul žino, kas IŠ TIESŲ gyvenime svarbu, tegul žino, kad kito kalibro nebūna, tad ir įsižeisti nėra nei ko, nei kuo!), credo, kad sakralumą reikia profanuoti (plg. orgazmas stebint šv. Onos bažnyčią „Go Vilnius“ video).
Ir, žinoma, kad abu yra reklama kito daikto, nei deklaruoja: „G-taškas“ – ne Vilniaus ir netgi ne erotikos (erotiniuose žemėlapiuose nėra jokio G ir jokio taško – labas rytas, apsišvietusi hipsterija, tai popkultūros fikcija), o poelgis bažnyčioje – ne religijos kritikos ir netgi ne nuosavo šou, o ciniško trolinimo. Kurio tikrasis tikslas – socialinė demarkacija, t. y. steigti ir ryškinti skirtį tarp „mūsų“ (šaunių progresyvių sumanučių) ir „jų“ (tamsių atsilikusių davatkų be humoro jausmo).
Yra, matote, dvi žmonių rūšys: vieni SUPRANTA metaforą/sąmojį (t. y. išsilavinę ir protingi) ir ploja, kiti neploja, nes NESUPRANTA (t. y. neišsilavinę ir neprotingi) – jei tik suprastų, būtinai paplotų.
Ko būtent jie nesupranta?
Kad E. Vėlyvis ketino paskelbti pranešimą, jog religijas laiko „pagiriomis“ (jo frazė), o tarp bažnyčių lankytojų pasitaiko veidmainių?
Kad G-tašku popkultūra vadina „nuostabią vietą“ (priklausančią kitai įdomiai vietai), kad Vilniumi vadinamas toks miestas Lietuvoje ar kad Vilnius su G-tašku (atitinkamai, Lietuva – su teritorija aplink jį) PALYGINTAS, apie pirmąjį užsimenant, kad jis nuostabus kaip antrasis?
Parodykite man bent vieną šito nesuprantantį, nes aš teigiu, kad tokių nėra, ir kad visi visutėliai neplojantys neploja kaip tik dėl to (išimtinai dėl to), kad palyginimą-kaip-palyginimą ir pranešimų turinį kuo puikiausiai suprato ir – DĖL TO, KAD SUPRATO – neapsidžiaugė.
Čia atsiskleidžia ne ko nesupranta „nesuprantantys“, o ką supranta – kaip supranta, kas yra supratimas ir kam jo reikia – „suprantantys“.
Diskusijos yra tai, ar nėra gintina saviraiškos laisvė – ne vietoje, nes ginantys „saviraiškos laisvės“ tezę patys anaiptol nemano čia viso labo ja pasinaudoję: jų įtikinti priešingai nereikia, su jais diskutuoti rimtais veidais nereikia – jie trolina. O trolinimo politinis tikslas – diskredituoti patį norą aiškintis, argumentuoti, suprasti, susikalbėti, t. y. pačią politinę viešą erdvę kaip protingų subjektų naudojimosi savo protu rezultatą.
„Kūrėjas pažada, jog ateityje neketina sustoti“ ir toliau mus džiugins savo kūryba. Atsirašinėdamas „volioja kvailį“ lygiai taip pat, kaip su A. Einsteinu ir P. Picassu (!) lyginęsi „Go Vilniaus“ projekto atstovai: „Tikiu (juk turiu tokią teisę), kad krikščioniškame pasaulyje Dievas yra jau seniai miręs, o religija ir Bažnyčia yra tik užsitęsusios pagirios.
Tačiau lygiai taip pat gerbiu bet kurio žmogaus teisę tikėti, kalbėti ir veikti tai, ką jis nori. Mane tik stebina apsimestinis spekuliatyvus šventeiviškumas ir dogmatizmas žmonių, kurie dažnai nėra verti net bažnyčios slenksčio pabučiuoti“(čia išskirtinis, palyginti padoriai atrodantis, to treningine leksika bylojančio atsirašinėjimo fragmentas).
Ką apie jį?
Pirmas sakinys – pasaulėžiūros deklaracija: žmogus pasakė, kuo tiki. Gerai, kad pasakė. Taip, taip, turi jis tokią teisę. Tik verta pridurti, kad, nepriklausomai nuo to, kam pagirios, vynas, kuriuo girdo religijos, kitos kokybės nei tai, ką geria pastarasis, ir pagirios nuo jo gerokai įdomesnės.
Antras sakinys – tiesiog melas: ne, nei bet kurio, nei kiekvieno, nei konkrečiai tų, kuriuos pasirinko taikiniu, ši sąmonė nė iš tolo negerbia, ir netgi veikiausiai negerbia išvis nieko.
Trečias sakinys: ne, visa tai atsirašinėtojo nė kiek nestebina (vėl melas paprastasis), nei šventeiviškumas, anei dogmatizmas šia proga apskritai nepasirodė (fakto klaida), o realus to, kas pagrįstai vadintina dogmatizmu ir šventeiviškumu, atitikmuo čia yra būtent deklaratyvus parodomasis uzurpavimas Gero (laisvo, be-kompleksų, dar ir tolerantiško) ir Teisingo (adekvačiai atmokančio religijoms, gal netgi „Mokslu grįstu“) personažo amplua, idant būtų galima neribotai tyčiotis iš „pagiriotų“ (gėdinti nusidėjėlius).
Dogmatizmu, nes byra iš autopilotuojamos burnos „kiekvienas turi teisę“, „gerbiu visus“, „Dievas miręs“, etc. lyg „sveikamarija“ naiviausiajai iš pajuokiamų davatkėlių.
Visa kita – plūdimasis ir apreiškimas neišmanėliams, jog bloga reklama yra gera reklama.
Ar bent geresnė nei jokios, nes, kad ir ką ji sakytų, kad ir kokiame kontekste talpintų savo objektą – apie jo egzistencijos faktą visi sužinos, o to ir pakanka (nenuilsdama skelbia lankstinukų išmintis). Pakanka, nes esą žmonės pajėgūs įsiminti tik „kad“, bet ne „kaip“, „koks“ ar „kodėl“. Kuo remiasi ši įžvalga?
Niekuo – ja pačia remiasi visa kita. Dogma? Dogma. Esą, „taip tiesiog yra“.
O jei nėra?
Nes nepanašu, kad būtų: „liūdnai pagarsėję“ dalykai ilgam įsimena būtent kaip liūdnai pagarsėję, aplipę melais ir kvailystėmis, nepageidautini, prasti ir atgrasūs. Ilgiau nei išlieka tikslus vaizdinys apie jų egzistenciją, ilgiau nei pati jų egzistencija.
Panašiai kaip made in China seniai nebereiškia nekokybės, bet kadaise reiškė ir tas „kadaise“ ilgam nugulė naują tikrovę, neleisdamas jos pamatyti. Bloga reklama yra bloga reklama, blogiau nei jokios.
FB rašiau apie Viktoro Orbano kritikę filosofę Ágnes Heller: su tokiais liberalais kiekvienam orbanui kelias purpuru klotas.
Kodėl? Nes jie neturi, ką pasakyti, išskyrus „jis tiesiog tironas“, „nepanašu, nes skiriasi“, seriją gal ir teisingų, bet niekuo negrindžiamų konstatacijų, prieštaravimų sau ir poringę „mes, vengrai (lietuviai, bet kas...), dar nepribrendome laisvei ir demokratijai“ (ir todėl brandintini žeminimu, patyčiomis, trolinimu?), t. y. „taip jau yra, nes taip jau yra“.
Mūsiškiame kontekste: su tokiais laisvės ir kritinio proto deputatais, tarsi samdytais būti liberalumo parodija, atviras kelias bet kokiai tironijai ar bet kokiam tikram davatkiškumui, nes ir davatkiškiausia iš davatkų jų dėka atrodo nebe šventeiva veidmainė, o padorumas pats, o net tironiškiausias iš tironų – pažadu apginti žmogaus žmogiškumą, nes ne, žmonės nenori būti laikomi galvijais, tuo labiau nenori būti tokių valdomi, tuo labiau – tokių protinami.