O kadangi tokiai nuostatai interiorizuoti reikalingas tam tikras išsilavinimas (taip pat dėl twisted istorinių konotacijų, kurias tuoj išskleisiu), atsiranda lūkestis, jog mokslai-ir-menai turėtų mus padaryti štai tokiais humanistais – išmokyti empatizuotis („persileiti“).
Terminijos dievai čia ironiškai šypsosi: „humanizmas“ Renesanse (ten atsirado ši sąvoka) buvo studia humanitatis, o „humanistas“ – persona, išlavinta artes liberales (septynių laisvųjų menų) dvasia, mokanti klasikines (graikų, lotynų, hebrajų, pageidautina arabų) kalbas, laisvai nardanti antikinės kultūros pavelde, disponuojanti muzikiniais, poetiniais, literatūriniais ar kitokias meniniais talentais, kritiškai ar net pašaipiai žvelgianti į krikščionybę, užsiimanti neoplatonizmu, hermetizmu, alchemija, kabala ir pastarųjų pagalba kuriamais naujaisiais mokslais. O greta viso to disponuojanti Virtù, makiavelišku narsumu, numatančiu visą pluoštą savybių, būtinų tam, kuris nori valdyti valstybę ir (kaip tuomet sakyta) „daryti didžius dalykus“.
Įvairios ezoterinės Renesanso tradicijos mėgino maksimizuoti žmogaus gebėjimus, paversti juos įrankiais vidinei kokybinei transformacijai pasiekti. Daugelis jų – pvz., ars memoria, atminties technikos, įgalinusios mintinai mokėti nors ir visą Talmudą – buvo tiesiog mentalinė kalistenika, pastanga išplėsti ir panaudoti snaudžiančias psichikos galias, priešingai vėlesnei prostetinei modernybės kultūrai, valią iš psichikos vidaus perkėlusiai išoriniam empiriniam pasauliui, „sąlygoms“, kurių produktu tapo pati individo agency.
Taip modernybės ir politinės Kairės užuomazgos ilgainiui virto savo antiteze – negalės įgalinimu, kova nebe prieš neteisingą hegemoniją, o prieš hegemoniją kaip tokią. O humanistas – labai išsilavinusi (klasikine prasme), talentinga, išdidi, arogantiška, šalta, žingeidi, racionali, intelektualiai laisva, nepriklausoma, valdinga, karinga (prireikus – žiauri) POLITINĖ būtybė su špaga prie šono, kurią puikiai valdo ir bet kada, prireikus, panaudos pagal paskirtį netrikdoma jokios empatijos (ką?!) menkystei ir niekingumui, turinti viziją apie naują galimą pasaulį tiems, kurie pajėgūs laisvei, orumui, išdidumui, pasaulį, vertą didžių idėjų, ir idėjas, dėl kurių verta gyventi ir verta mirti – tapo net ir sartriškojo humanisto karikatūra: tuo, kuris sakosi tikįs visų žmonių „prigimtine“ ekvivalencija, empatiniu psichiniu vienodumu-persiliejimu, „subjekto“ neegzistavimu ir, to pagrindu, tapatinasi su „visais“.
Kai poststruktūralistai analizavo „tylinčias mažumas“ (silenced minorities) ir dominuojančių diskursų galią brėžti girdumumo, tų, kieno balsas bus išgirstas, ribas, kai postkoloniazmo teoretikai kalbėjo apie subalterno įgalinimą, o Judith Butler analizavo Rugsėjo 11 gedulo isteriją JAV medijose (kieno mirtis matoma kaip mirtis, kieno gyvenimas vertas gedulo etc.), jie sakė kai ką tikro ir svarbaus. Tačiau sekėjų ir uolių vykdytojų rankose jų [suprimityvintos] įžvalgos apvirsto ir nutiko kaip „Occupy“ judėjime: pirmi tegul lipa tribūnon beraščiai lūšnynų getų gyventojai, žmonės iš atokios provincijos ir pan. – tai jų balsą svarbiausia išgirsti (rezultatas – įgalintas, lozungų pavidalu gatves užtvindęs antisemitizmas); tylos, kai kalba neišsilavinęs kvailokas asmuo, sunkiai artikuliuojantis mintį – jis juk underprivileged, reikia jį įgalinti, todėl išsilavinę, protingesni, gabesni – užsičiaupkite, laukite savo eilės po jo!
Gabumai, talentas, įgūdžiai, prieiga prie informacijos ir žinių ar tiesiog tai, kad tau „gyvenimo loterijoje“ nepasisekė, tampa naikintina privilegija, dėl kurios siūloma jausti kaltę, suspenduoti save, trauktis ir gėdytis. Įgalinkime neįgaliuosius, nukirsdami kiekvieną aukščiau kyšančią galvą – kad jos šešėlyje mažiukai nebesijaustų tokiais mažais. Taip Kairė wannabe trečiaeilių lyderių rankomis – „liaudies“ vardu – pati naikina savo geriausius, kurių pranašumas suvokiamas kaip despotų hegemonija. Kairė? Ne, čia (netyčiomis) suparodijuota, suprimityvinta krikščionybė: „Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20,16). Ir netgi dar blogiau: pats tikriausias nyčiškas resentimentas.
Pvz., o jeigu vietoje „tautos“ ir „tautinės tapatybės“, į kurias kabinamasi trokštant savo bespalviams gyvenimams suteikti nors kokią apibrėžtį, privatybę peržengiantį dignitas, nors kokį „didingumo“, „svarbos“, „prasmės“, „misijos“, „vietos pasaulyje“, parametrą (kad ir kokiu nykuliu tai dvelktų, kabinamasi dėl to, kad daugiau nesurandama į ką), publikai būtų pasiūlyta turininga politinė vizija: „mes“ – ne kraujas, genai, Kudirka ir klumpakojis [„mūsų kalba seniausia, pievos vešliausios, dangus mėlyniausias, vytautai narsiausi“ etc.], o „mes“ – rytų europiečiai, dalis buvusios LDK, čia ir dabar, be kvailų „pasididžiavimų savimi“, norų „stebinti“ ir melų-kurias-patys-netikim, bet ir be „o ten, Vakaruose... [kada mes pagaliau priaugsime iki jų?]“ servilizmo, „mes“, norintys teisingesnės, geresnės, tokios ir tokios šalies, politinio projekto x, alternatyvos neoliberaliai „natūraliam“status quo, alternatyvos Landsbergio-Svarinsko-Uspaskicho-LLRI Lietuvai-kokia-ji-yra, o kartu – alternatyvos bepolitinei ES kasdienybei (kai vietoje politinių debatų lieka tik administravimo problemos, nes dėl politikos kažkas už mus jau tarsi visiems laikams sutarė), projekto, kokio gal niekur nebuvo, bet apie kurį daug kas svajojo nepasisekusiose utopijose? Tikros politikos pagaliau?