Pirmiausia, dėl „tarnybų“. Ironiją priimu – aš irgi lygiai taip ironizuočiau, jei pamatyčiau tą žodį kieno nors straipsnio antraštėje. Bet antraštė – ne mano. Jos autorystė priklauso DELFI, su manimi nederinta. Pirminis antraštės variantas kur kas kuklesnis – „Savižudybė kaip politinė tema“ – akcentą deda visai kitur: ne kaip išlaisvinti žmogų nuo visagalių neaiškių tarnybų, kurios kėsinasi neleisti jam pačiam nuspręsti, o kokiomis teorinėmis bei poltinėmis prielaidomis remtųsi tas rekomenduojamas korektiškas atgrasantis kalbėjimas apie savižudžius, argumentuojant, kad minėtų rekomendacijų besilaikanti žiniasklaida irgi darytų anaiptol ne vien teigiamą poveikį, o gal net netiesiogiai įžeidinėtų savižudžius ir jų artimuosius (tik kitaip, nei dabar).
Rekomendacijų numatomas savižudybės kaip psichologinio nesusitvarkymo su problemomis, silpnumo ar negarbingo pabėgimo nuo pristatymas, savo ruožtu, numato superiority poziciją, iš kurios galima abstrakčiai apžvelgti visų gyvenimus ir mirtis ir „pamatyti geriau“, įtvirtinant keistoką dogmą, jog „bet koks gyvenimas visada vertesnis ir garbingesnis nei jo atsisakymas“ ar „gyventi privalu bet kokia kaina“. Toks – receptyvus rekomendacijoms – komunikavimo su publika būdas (vakar nusižudė x, bet jūs tik nepagalvokite, kad tai teigiama išeitis ir nebandykite pakartoti ir, nepamirškite, kad nieko čia heroiško) yra paternalistinis, potencialiai kiekvieną iš mūsų traktuojantis lyg už rankos vedžiotiną nepilnametį ar menko protelio meškiuką (tą, sugalvotą Alano Alexanderio Milne’o).
Ne, NESAKAU (ir tą pabrėžiau pirmame tekste), kad dabartinis žiniasklaidos santykis su savižudybės tema nėra manipuliatyvus ir kritikuotinas. Tokia išvada – ją būtinai kas nors pasidarys ir ims piktintis, kad, esą, pritariu savižudybių romantizavimui, skatinu paauglius žudytis ar raginu jiems nepadėti – juokinga ir paprasčiausiai non sequitur. Neigti, kad savižudybės pateikimas žiniasklaidoje gali turėti tam tikrą poveikį auditorijai (klasikinis Verterio atvejis tą tik patvirtina, o ne neigia – tuo tikslu jis mano ir paminėtas), visai neketinau – juk nerašiau nei kad dera ir toliau savižudžius vaizduoti herojais, nei kad žiniasklaidos darbuotojai neturėtų jausti atsakomybės.
Dabar dėl moralo: ar pagrįstai teigiu, jog iš „Jaunimo linijų“ rekomendacijų seka „savižudybę privalo lydėti moralas“? Paulius Skruibis mano, kad ne. Aš manau, kad – netiesiogiai – taip, jis numanomas tarp eilučių (ryšys nėra griežtai loginis, bet lygiai taip pat nėra loginio ryšio tarp TV eteryje liaupsinamo savižudžio ir žiūrinčio paauglio noro „padaryti kaip jis“). „Savižudybė nėra tinkamas problemos sprendimo būdas“ implikuoja a) tas būdas visada yra netinkamas, visada yra geresnių, ir mes žinome jei ne tuos būdus, tai bent kad jų yra; b) savižudybė yra visuomet (nevykęs) bandymas spręsti kažkokias problemas (o kodėl išvis taip konceptualizuoti? gal tai, pvz., atsisakymas spręsti problemas?); todėl c) kaip netinkamas ir nevykęs būdas spręsti problemas, niekada niekam neturintis teigiamų (rekomendacijose žodis „teigiamų“ rašomas kabutėse) pasekmių, savižudybė, žinoma, yra fiasco (klaida, neapgalvotas poelgis, nesusitvarkymas, pabėgimas…).
Patarimas nerašyti teigiamai, be abejo, nebūtinai tuo pačiu yra patarimas rašyti neigiamai, bet tas fiasco atspalvis boluoja fone. Juo labiau, kad rekomendacijas perskaičiau kontekste kitų žinomų psichologų rekomendacijų žurnalistams savižudybę netgi retoriškai kriminalizuoti. O kaip dėl „siekio paversti savižudybės temą tabu“? Vėlgi: tiesiogiai rekomendacijose to nėra, bet netiesiogiai (kuo mažiau detalių, kuo mažiau konteksto, kuo lakoniškiau, visuomet su intencija nepaskatinti artėja link „apie savižudybę blogai arba nieko“).
O pagalbos telefonų sąrašas? „Nors jeigu skirsite bent kelias minutes šių rekomendacijų skaitymui, suprasite, kad pagalbos telefonų išvardinimas yra toli gražu ne pagrindinė ir netgi sakyčiau ne esminė rekomendacija” – taip, žinoma, nepagrindinė. Ir nemanau, kad nereikia viešintų tų telefonų. Tačiau, priklausomai nuo to, kokią konkrečiai žinutę apie kieno savižudybę kokiomis aplinkybėmis jie lydi, kartais tai gali atrodyti kaip recepto siūlymas à la „o reikėjo paskambinti“ ir makabriška proga reklamai.
Kita vertus, šitaip tiesiogiai kuriama (net užtvirtinama) asociacija tarp žinutės „nusižudė x“ ir galimo tos žinutės poveikio skaitytojo elgesio (perskaitymas gali tave pastūmėti pakartoti – nekartok, štai telefonai). Šitaip man vaikystėje mama primygtiniais įspėjimais nekišti vielos į rozetę sukėlė iki tol nepatirtą susidomėjimą rozete (bet kodėl ji mano, kad aš turėčiau norėti taip padaryti?).
Man ne mažiau nei Pauliui Skruibiui nepriimtinas patetiškas („atkeršijo savo skriaudėjams“, „iškeliavo į geresnį pasaulį“, „netekome talentingiausio visų laikų aktoriaus“, kuris talentingiausiu tapo tik nusižudęs ir pan.) viešos erdvės tonas, tačiau ne tiek dėl jo galimai skatinančio pasekti lyderiu tono, kiek estetiškai – dėl baisios beskonybės, dėl plebėjiškumo ir politiškai – dėl žvilgsnio į mus, skaitytojus, klausytojus, žiūrovus, kaip į analfabetus, kuriems tokie dalykai turėtų patikti; ir dar dėl to, kad (teisinantis reitingais) analfabetizmas išties taip lavinamas ir ugdomas.