Ir tikrai: kur miailė („Brangieji, jūs nuostabūs! Visi ir kievienas! Visada Jūsų ir su Jumis…“), ten būtina gintis nuo jos gličios šilumytės patyčiomis. O kur patyčios, ten vis neatsitiktinai ima kas nors ulbėti apie miailę. Miailės kultūra – patyčių kultūra: tos pačios monetos aversas ir reversas. Trokštantys drausti tyčiotis iš pažiūrų, nuomonių, įsitikinimų, tikėjimų, religijų, neatsitiktinai vis būna TIE PATYS, kurie po tanku gula dėl „Je suis Charlie“.

Ne miailės (ne simpatijos, ne draugiškumo, ne lygybės, ne pagarbos) gi reikia, idant nesityčiotum, o abejingumo artimui savo, abejingumo pačia geriausia prasme – psichinės (o kartais ir fizinės: nebūti priverstam nuolatos trintis kartu lygiu statusu vienoje erdvėje) distancijos nuo jo, savo atskirumo pojūčio, individualizmo. Tada nekils nei baimė juo/ja „užsikrėsti“, nuo kurios saugomasi išstumiant į getą, nei noras perdaryti į „kaip mes“ (ir bausti už nepersidarymą), nei perteklingas susidomėjimas svetimkūniu.

Pvz., nebuvimas (vidinių ir išorinių) sąlygų šiai distancijai ir yra mokyklinių patyčių priežastis. Nei medijos, nei socialiniai tinklai, nei polinkis grupuotis (savas/svetimas), nei, tuo labiau, visų baisybių bernardiniška versmė „sovietmetis“ čia nėra niekuo dėti. O kuo labiausia dėta pati mokykla, kuri sugena visiškai atsitiktinai, vien gyvenamosios vietos ir gimimo datos (atskirais atvejais – tėvų pajamų ar „gebėjimo mokytis“) pagrindu į vieną aptvarą daugiau nieko bendra neturinčius žmones ir verčia juos kartu praleisti daugybę laiko.
Vėliau niekas niekada nebūna tokiu mastu priverstas nuolat, intensyviai, artimai, ilgai bendrauti su bet kuo, būti išstatytas, atvertas bet kieno prieigai ir valiai – tik mokykla yra tokia vieta.
Nida Vasiliauskaitė

Vėliau niekas niekada nebūna tokiu mastu priverstas nuolat, intensyviai, artimai, ilgai bendrauti su bet kuo, būti išstatytas, atvertas bet kieno prieigai ir valiai – tik mokykla yra tokia vieta. Kaip institucija, mokykla grįsta prielaida, kad iš bet ko su bet kuo galima pagaminti bendriją, draugiją ar bent sugyvenamą mikrosociumą – t.y., kad žmonės yra vienas kitu pakeičiami. Ir tai – didžiulė, brangiai kainuojanti klaida, kurios jokie socialiniai darbuotojai ar psichologai neužkamšys. Klaida, kuria grįsta pati (post)modernybė. Klaida, kurią išguiti lauk iš sąmonių ir visuomenės būtų kilnus tolimas politinės utopijos tikslas.

O antra klaida – skirtumas, ignoruojamas tariant, kad bet koks bet kieno bet kokiu pagrindu tyčiojimasis yra viena ir tas pat: va, iš manęs tyčiojosi, kad priaugintais nagais į pamokas vaikščiojau, iki penktos klasės skaityt neišmokau arba kad ausys atlėpusios buvo, o iš tavęs – kad tau matematika įdomi; aš išgyvenau – dabar ir tau padėsiu. Arba: labai norėjau, kad mane priimtų – aš juk visai kaip jie, jų mėgstamos muzikos klausau, jų vertinamus prekinius ženklus gaudau, tik susipainioju kartais, tik lėčiau mąstau VS norėjau ne priėmimo (brrr...), o kad tik nebereikėtų susidurti su tais neandertaliečiais – man neįdomūs jų pokalbiai, juokeliai nejuokingi, gyvenimo egzistencialai svetimi ir nepriimtini, trokštu tik aukštų pilies sienų, kurių jie neperliptų. „Bjauriojo ančiuko“ istorija – ne apie visų engiamą išties nevykusį nelaimėlį, kuris vėliau „įsigalina“ susirasdamas vietą nedraugiškame pasaulyje, ir ne apie lygybę, kuri pagaliau triumfuos. Ne apie nevisiškai išperėtą ančiuką ar šlubą viščiuką, o apie gulbiuką vištidėje: tyčiojamasi iš jo ne todėl, kad jis „tiesiog kitoks“, o kad tam tikru būdu kitoks: GERESNIS. Ir ne laipsniu, o kokybiškai – ne vištidei gimęs. Šlubą viščiuką būtų priėmę.
„Bjauriojo ančiuko“ istorija – ne apie visų engiamą išties nevykusį nelaimėlį, kuris vėliau „įsigalina“ susirasdamas vietą nedraugiškame pasaulyje, ir ne apie lygybę, kuri pagaliau triumfuos. Ne apie nevisiškai išperėtą ančiuką ar šlubą viščiuką, o apie gulbiuką vištidėje: tyčiojamasi iš jo ne todėl, kad jis „tiesiog kitoks“, o kad tam tikru būdu kitoks: GERESNIS. Ir ne laipsniu, o kokybiškai – ne vištidei gimęs. Šlubą viščiuką būtų priėmę.
Nida Vasiliauskaitė

Mokytojai retoriškai klaus: „O kodėl prie kitų ančiukų nelenda?“ Progresyvūs psichologai juos protins: „Visi ančiukai yra gražūs, visi dės kiaušinius, negražu tik smurtauti ir tyčiotis – nagi, apkabink pandą“. Ir tada pagrindine kliūtimi taps gulbiukas, kuris nenorės (ir negalės) būti taip apgintas. Tikroji šio tipo patyčių priežastis – ne „per mažai demokratijos“, ne bendrabūvio dirbtinis iškraipymas hierarchija, ne kad „ančiukas“ bjaurus ir ne kad kiti kiemo gyventojai traumuoti, o kad jie nelygūs, kad jis – gulbiukas.

Kiekviena tų ančių ir vištelių atskirai neturėtų nei pasitikėjimo savimi, reikalingo vertinant ir sprendžiant, nei drąsos užsipuldinėti tą, ką jaučia jų vištidei nepriklausant, bet, matydamos tokių kaip jos esant daugybę IR legitimuotos „bet kuris lygus bet kuriam“ idėjos (ji leidžia savą balsą padauginti iš „mes“, o „mūsų daugiau“ laikyti teisingumo, protingumo ir teisėtumo rodikliu), aptinka neribotą įžūlumo potencialą (čia „liaudies“ santykis su, pasakysiu senoviškai, kilnesne prigimtimi – kai toji atsiduria per arti, be distancijos, „vištidėje“). Todėl mėginti jį gesinti liejant dar daugiau demokratijos, dar daugiau „visi lygūs, net ir anas ančiukas“, yra mėginimas atimti iš jo galimybę apsiginti užginčijant pačią jo „prigimtį“, jo kilmę iš gulbės kiaušinio. Sėkmės atveju, tai būtų vištidė be patyčių, NES nebūtų gulbių.

Grįžtant prie filmuko, kampanijos „Be patyčių“ šviesoje jis atrodytų taip: ateina gera namų šeimininkė į vištidę ir ima auklėti antis, vištas, kalakutus: „Negalima šitaip, ančiukas, kad ir koks nevykęs bei šlykštus, nekaltas, kad toks, o net ir praversti mums gali – žiū, paaugs, gal ir pagražės iki visai pakenčiamos anties, gal net kiaušinius išmoks dėt. Visi kuo nors gražūs, geri ir naudingi, nieko atstumti nedera“. Kiemo fauna išklauso, pasimoko, pasitaiso ir ima ančiuko nebevyti. O šis, dėkingas, užauga į riebią antį, deda kiaušinius ir turškiasi tvenkinyje.
Jokie „pasakyk mokytojui (priekabiautojo ar savo mamai, psichologei ir t.t.)“, jokie „pamėgink pasikalbėti“, jokie „duok paskaityti“, jokie „nekreipk dėmesio“ ir jokios auklėjamosios „klasės valandėlės“ nepadės – tik revanšas viena ar kita forma: palikti vištidę vištoms ir siekti pasaulio, kuriame jos žinotų „savo vietą“.
Nida Vasiliauskaitė

Taip ignoruojamas patyčių pobūdis ir priežastis, sulydant pašaipas dėl tikro ar tariamo defekto (pvz., netaisyklingo sąkandžio), pašaipas dėl neutralių dalykų (pvz., kairiarankystės) ir pašaipas dėl pranašumo (polinkio mąstyti, ypatingų gabumų, talento). Pašaipas, kylančias iš kvailumo, primityvumo, žiaurumo ir paprasto piktybiškumo, kai gauja menko protelio meškiukų terorizuoja už save pranašesnį ar šiaip niekuo dėtą vien todėl, kad jų daugiau – ir pašaipas, kuriomis parodoma vieta tiems meškiukams, kuriomis į kvailumą, primityvumą, niekingumą, neteisingumą reaguoja protas. Pastangos suvaldyti pirmąsias de facto virsta kampanija prieš pastabumą, taiklumą, ironiją, sąmojį, sarkazmą ir panašius mąstymo, jutimo, kvėpavimo modusus, tuos pačius, be kurių potencialo neįmanomas nei geras tekstas, nei apskritai aukštoji kultūra (prisieitų cenzūruoti bemaž visą klasiką).

Minkštosios Pandos tolerancija uždraustų ne kibti prie gulbiuko, o pastarajam vadinti vištidę vištide: tai jis turėtų mokytis „priimti“ – neleisti sau net verbalinės distancijos („nuvertinimas!“). Radikaliai transfomuotis, užsikrėsti svetima prigimtimi. T.y. susinaikinti. Sugriauti savyje patį gynybos mechanizmą: imunitetą. Dar daugiau – didžiuotis tuo kaip pasiekimu.

Tuo tarpu pirmo tipo patyčios ne tik liktų, bet triumfuotų, nes įveikiamos jos ne subarimu („Niu, niu, niu, negražu tyčiotis, kas ant kito saaakoo – ant savęęęs pasisako, visi lygūs ir vienodai gerbtini, visi turi draugauti, todėl apsikabinkite“), o ADEKVAČIOS hierarchijos gestu. Niekaip kitaip. Tą žino kiekvienas vaikas. Jokie „pasakyk mokytojui (priekabiautojo ar savo mamai, psichologei ir t.t.)“, jokie „pamėgink pasikalbėti“, jokie „duok paskaityti“, jokie „nekreipk dėmesio“ ir jokios auklėjamosios „klasės valandėlės“ nepadės – tik revanšas viena ar kita forma: palikti vištidę vištoms ir siekti pasaulio, kuriame jos žinotų „savo vietą“. („Nekreipk dėmesio į juos – jie juk nesupranta, ką daro [arba iš tiesų to nenorėjo, arba iš tiesų tu jiems patinki – džiaukis, kvailute]. Būk aukščiau“, – sako mamytės ir mokytojos mažoms mergaitėms. „Neatsakyk tuo pačiu – nenusileisk iki jų lygio“, – moko krikščioniškasis etosas. „Būk gera/s, geresnis/ė už juos. Kerštas? Kaip žema!“. Aha, labai žema – todėl tos mergelės–avelės ir plevena socialinėse aukštybėse. Nekrikščioniškose kultūrose, tuo tarpu, nemanyta, jog kerštas sulygina – keršijo net dievai. Sulygina ir žemina tik niekingi keršteliai – pradedant spjaudymu neprieteliui į kava, baigiant šūviu į nugarą.)

Patyčios blogos ne tuo, kad patyčios, o kaip, prieš ką, kieno vardu ir vardan ko. Sulydyti „kliūvančius“ pranašumus su „kliūvančiais“ defektais, suburti visus, kaip nors nukentėjusius nuo patyčių, šiuo pagrindu į vieną „bendruomenę“ (gal netgi įrodinėjant, kad gulbiuko gulbiškumas – viso labo įsikalbėta psichologinė hiperkompensacija vištų meilės trūkumo, graužaties dėl negebėjimo būti normalia višta) – maksimalus vištidės triumfas, maksimalus kerštas tiems, kurie negyvena vištidėse.