Prieš kadencijos pabaigą pasipylę skandalai apie masiškai perrašinėjimas ir naujai sudarinėjamas viešųjų pirkimų sutartis ministerijose verčia susimąstyti, kad koalicijos stabilumo pagrindas buvo žymiai medžiagiškesnis, nei galėtų pasirodyti, klausantis vadinamosios permainų koalicijos kalbų.
2008 m. koalicijos dalyvių idėjinės linijos atrodė nesuderinamos: vis dėlto konservatizmo ir liberalų doktrinos gerokai skiriasi, o dešimt Dievo įsakymų – tai ne partinė ideologija, kad ir ką sakytų Arūnas Valinskas.
Būta ir kitų dvejonių dėl koalicijos ateities: tapo aišku, kad ekonominio nuosmukio metu valstybei teks taupyti, o politikoje tai visuomet išsiverčia į nepopuliarius sprendimus. Koalicija buvo gana marga, silpniausia ir neprognozuojama jos grandis – šou žvaigždžių partija -„prisikėlėliai“ su įžūliu, ekscentrišku, godžiu valdžios ir pinigingų ministerijų lyderiu priešakyje. Bet strigdama, buksuodama, čaižoma krizės ir keleto skandalų, pakeitusi nemažai ministrų Vyriausybė vis dėlto išgyveno.
Prezidentė beveik besąlygiškai palaikė konservatorius, nes tikėjo jų didžiaisiais valstybės gelbėjimo tikslais: kad atominės elektrinės projektas įgautų realius kontūrus, jiems buvo atleista labai daug.
Buvę koalicijos partneriai vienas kitam nešoko į akis dėl programinių nuostatų: liberalai iš esmės nesipriešino naktinei mokesčių reformai, nesigulė ant bėgių ir dėl konservatorių moralinės vėliavos – šeimos koncepcijos. Tiesa, konfrontacijos būta: štai liberalai užsispyrė prieš konservatorių ketinimus 2011 m. įvesti papildomų mokesčių – automobilių, nekilnojamo turto, progresiniams, indėlių palūkanų ir pan. Bet tai vis tiek nekėlė didelės grėsmės Vyriausybės stabilumui.
Tenka pripažinti, kad nueinanti Vyriausybė turėjo ambicijų įgyvendinti reformas, pritraukti užsienio investicijų, į savo aparatą pritraukė jaunų, modernių ir energingų žmonių, išjudino prie socdemų užpelkėjusias valstybines institucijas, pakeitė jų vadovus, atnaujino valdymą. Bet kodėl nejudėjo renovacijos programa, o tik jos viešinimas, kodėl taip ir nereformuotas šilumos ūkis, kodėl taip ir neatsakyta pakankamai aiškiai, ar Lietuvai reikia būtent tokios AE, kokia suplanavo „permainų“ koalicija, o ne konservatorių džiugiai sugriauto „Leo LT“?
Galų gale aikštėn palaipsniui iškilę faktai apie smarkiai suintensyvėjusius viešuosius pirkimus kadenciją baigiančiose ministerijose ir migloti Vyriausybės sprendimai dėl elektros pirkimo leidžia manyti, kad valstybės valdymas ir griežta vertybinė pozicija neretai sunkiai suderinami – ir tuo ši valdžia nelabai skyrėsi nuo socdemų, kurių dviejomis valdymo kadencijomis dabar taip įkvėptai baisisi.
Štai Andrius Kubilius naują valdančiąją daugumą pavadino „dalybų koalicija“ dėl ministrų postų skirstymosi pagal jiems tenkančių administruoti Europos Sąjungos paramos lėšų kiekį.
Vyriausybės darbui einant į pabaigą, ministerijos, joms pavaldžios įstaigos bei kitos institucijos puolė aktyviai sudarinėti viešųjų pirkimų sutartis. Kai kurios įstaigos per mažiau nei du mėnesius paskelbė sudariusios sutarčių už keliolika ar net keliasdešimt milijonų litų.
Viešųjų pirkimų tarnyba pastebėjo, kad ministerijos ir joms pavaldžios įstaigos ne tik skubėjo su viešinimo konkursais, bet ir masiškai perrašinėjo anksčiau sudarytas sutartis. Buvo keičiamos ir sumos, ir darbai, sudaromos papildomų darbų pirkimo sutartys. Ypač antrąjį šių metų pusmetį.
Aukso kasyklos reputaciją pateisino Susisiekimo ministerijai pavaldi Lietuvos automobilių kelių direkcija, kuri per mažiau nei du mėnesius paskelbė sudariusi sutarčių už daugiau kaip 52 mln. Lt.
Taupumu pasižyminti Finansų ministerija prieš kadencijos pabaigą nebesikuklino: nuo spalio 1 d. pateikė 14 pranešimų apie sutarties sudarymą. Didžiausius pinigus Finansų ministerija skyrė viešinimui - dvi viešųjų ryšių bendrovės –„Publicum“ ir „Idea prima“ atitinkamai gaus 2,07 mln. Lt ir 2,42 mln. Lt vertės užsakymus, o Viešosios politikos ir vadybos institutas užsidirbs daugiau kaip 1,6 mln. Lt.
Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos ir Žemės ūkio ministerijai pavaldi Nacionalinė mokėjimo agentūra investuos milijonus į IT,o registrų centras iki 3,5 mln. Lt atseikėjo bendrovei „EME solution“, tieksiančiai „saugias laikmenas elektroninio parašo sertifikatams“.
O štai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nuo spalio 1 d. pranešė sudariusi keturias sutartis už bendrą 1,86 mln. Lt sumą. Baigiantis kadencijai konservatoriaus Donato Jankausko vadovaujamoje ministerijoje viešąjį konkursą daugiau kaip už pusę milijono litų laimėjo bendrovė „Simple idea“, kurios neįmanoma rasti, o jau kitą dieną po sutarties pasirašymo dienos šviesą išvydo ministerijos užsakytas leidinys.
Aplinkos ministrui G.Kazlauskui skaičiuojant paskutines dienas aplinkos ministro poste, jo vadovaujama ministerija taip pat pranešė sudaranti krūvą viešinimo sutarčių. Aplinkos ministerija už daugiau kaip 3,7 mln. Lt perka užsakomąsias televizijos ir radijo laidas bei kitas viešinimo paslaugas.
Tačiau netgi šios sumos atrodo nedidelės palyginus su tuo, kiek be jokių konkursų gali užsidirbti konservatoriams artimi Kauno verslininkai Garbaravičiai.
Mat Vyriausybė rugsėjo mėnesį priėmė nutarimą, pagal kurį beveik pusė šalies gyventojams būtinos energijos – už 160 mln. Lt. – valstybė kitąmet ketina įsigyti iš importuotojų. Be jokių konkursų, paprasčiausių dvišalių derybų būdu, už didesnę kainą nei šiemet ir greičiausiai iš Rusijos tiekėjo.
Kaip rašo tyrimą atlikęs „Lietuvos rytas“, rinkoje niekas neabejoja, kad pasiūlyti teravatvalandę energijos per metus galės tiktai „Inter RAO Lietuva“, kontroliuojama Rusijos energetikos milžinės „Inter RAO“.
Mažesnioji „Inter RAO Lietuva“ akcininkė yra bendrovė „Scaent Baltic“, kurioje šeimininkauja su Kauno konservatoriais glaudžiai susiję verslininkai Garbaravičiai. Būtent šiems tarpininkams gali atitekti nemenkas kąsnis 160 milijonų litų vertės pyrago, kurį LESTO atseikės importinės elektros pardavėjams.
Ši perspektyva nesiderina su nuosekliu konservatorių energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos siekiu, o jos kontekste dujų perpardavinėtojos „Dujotekanos“ demonizavimas perša mintį apie dvigubus standartus.
Galų gale ir saviškių kaišiojimas į postus bei masinis jų nukabinėjimas valstybės apdovanojimais juk turėtų būti A.Kubiliaus taip kritikuojamos „dalybų koalicijos“, bet niekaip ne artimiausių partijos bendražygių bruožas?
Todėl kažkaip neįtikinančiai atrodo konservatorių pasibaisėjimas ateinančia nevertybine, valstybės valdyti nepasirengusia koalicija. Taip, dešiniųjų Vyriausybė buvo modernesnė, jaunesnė, atnaujino valstybinių struktūrų valdymą, bet patys ne visuomet taikė sau tuos pačius reikalavimus, kokius taiko politiniams oponentams. Iš pažiūros viskas atrodė veržliau, greičiau, ketinimai tauresni, bet geriau įsižiūrėjus nosis riečia tas pats nomenklatūrinis tvaikas ir anaiptol nevalstybiniai ketinimai.