Žinoma, Laisvės partijos politikai siauros etiketės kratėsi ir nurodė turintys platesnę darbotvarkę, kurios viršuje buvo švietimas ir žmogaus teisės. Išsami partijos programa 2020 m. Seimo rinkimuose tikrai apėmė daug sričių.
Porinkiminėje apklausoje teiravomės žmonių, kodėl jie balsavo už vieną ar kitą partiją. Laisvės partijos rinkėjai dažniausiai paminėjo programą, vertybes, žmogaus teises. Marihuanos dekriminalizavimas buvo paminėtas vos du kartus. Platesnę analizę galima rasti Ainės Ramonaitės moksliniame straipsnyje „Laisvės partijos fenomenas: naujumo efektas ar naujos vertybinės takoskyros pradžia?“ („Politologija“, 2021).
Taigi, Laisvės partijos politikai ir jos rinkėjai šios partijos darbotvarkę suvokė plačiau nei du klausimai – kaip žmogaus teisių darbotvarkę. Tačiau čia turime pažiūrėti tiksliau: kokios žmogaus teisės?
Istoriškai ir teoriškai skiriame kelias žmogaus teisių kartas. Pirmoji – politinės ir pilietinės teisės, siejamos su JAV ir Prancūzijos revoliucijomis. Jos apibrėžia liberalių demokratijų esmę ir kartais vadinamos negatyviosiomis. Ne todėl, kad yra blogos. Todėl, kad savo esme jos gina žmogų nuo valstybės kišimosi ir represijų. Tai teisės į gyvybę, žodžio laisvę, privačią nuosavybę, lygybę prieš įstatymą, balsavimą.
Laisvės partijos darbotvarkė – siauriau žiūrint, tie du didieji klausimai – yra stipriai orientuota į negatyviųjų žmogaus teisių plėtrą. Tos pačios lyties santuokos reiškia, kad valstybė nesiaurina žmogaus laisvės susituokti su kitu žmogumi (ką kai kurios valstybės, taip pat Lietuva, daro konstituciškai). Baudžiamosios atsakomybės už lengvuosius narkotikus švelninimas plečia žmogaus autonomiją nuo valstybės.
Seime ką tik nepavykusios Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisos yra susijusios su negatyvia samprata. 2014 m. Lietuvoje buvo realiai uždrausta rašytojos Neringos Macatės pasakų knyga „Gintarinė širdis“. Tai Europos Žmogaus Teisių Teismas traktavo kaip žodžio laisvės varžymą.
Tomo Vytauto Raskevičiaus protestas, deginant knygas, patvirtina: ši žmogaus teisių samprata Laisvės partijai yra brangi.
Antra žmogaus teisių karta apima socialines ir ekonomines teises. Praktiškai Vakarų Europoje jos pradėjo plisti atskirais fragmentais, XIX ir XX amžių sandūroje – atsakant į pramonės revoliucijos ir urbanizacijos iššūkius. Vokietijos imperijoje Otto von Bismarckas įvedė sveikatos draudimą ir teisę į pensiją. Didžiosios Britanijos imperija Anglijoje įteisino nemokamą pradinį švietimą. Tai buvo pirmi gerovės valstybės žingsniai.
Teoriškai 1950 m. šias praktikas T. H. Marshallas įrėmino per socialinės pilietybės idėją – gerovės ir saugumo minimumą, kurį gauna žmogus. Tai yra teisės į darbą, apgyvendinimą, socialinį draudimą, sveikatos apsaugą, švietimą. Savo esme šios teisės yra pozityvios, kadangi užtikrinimas reikalauja aktyvių valstybės veiksmų – gerovės valstybės institucijų, kurios renka mokesčius ir teikia viešąsias paslaugas.
Iki šiol kyla didelių ginčų dėl to, ar demokratija turi imtis plataus šių teisių įgyvendinimo. Nieko keisto. Skirtingai nei politinės ir pilietinės teisės, kurių palaikymui pakanka teisinės valstybės egzistavimo, socialinė pilietybė prašo gerokai daugiau išlaidų, taigi, ir įnašų, mokesčių iš valstybės gyventojų.
Atitinkamai tai reiškia, kad įprastai politinių ir pilietinių teisių plėtra reikalauja tik visuomenės palaikymo. Jeigu žmonės pasisako „už“ LGBT santuokas, pakeičiamas teisinis reglamentavimas – ir klausimas išspręstas.
Teisėms į švietimą ir sveikatos apsaugą įgyvendinti neužtenka to, kad to teoriškai nori žmonės. Reikia įtikinti visuomenę ir verslą, kad už tai turime sumokėti.
Žinoma, jeigu egzistuoja visuomenės pasipriešinimas, politinių ir pilietinių teisių plėtra tampa sunkiu, kartais – netgi pavojingu užsiėmimu. Laisvės partijos orientacija į šiuos klausimus nereiškė lengvo kelio. Pasisakydami už LGBT teises, jos politikai sulaukė žmonių pasmerkimo, grasinimų, politinių oponentų paniekos.
Visgi siauresnėje orientacijoje į žmogaus teises – netgi ir Lietuvoje – yra ir politinės lengvybės elemento. Viešosios politikos atžvilgiu, šie pasiūlymai yra gana paprasti, jie nereikalauja sudėtingų mokestinių reformų.
Negali sakyti, kad Laisvės partija visai nepasisakė už socialines ir ekonomines teises – minėtas švietimas tapo jų prioritetu. Tačiau norint, kad didėtų mokytojų atlyginimai, iš kažkur tuos pinigus reikia paimti.
O Laisvės partija savo programoje sakė – ir NT mokesčio diskusijoje tą primena: „jokių naujų mokesčių“.
Laisvės partijos politikai argumentuos politologui, kad geresniam švietimui reikia efektyviau sutvarkyti valstybės lėšas, o NT mokestis čia ne prie ko – ir bus nemaža dalimi teisūs. Ne švietimą finansuojame mokėdami už būsto nuosavybę, o aplinkos infrastruktūrą. Taip pat, remiantis Europos Komisijos duomenimis, švietimas yra ryški išimtis pagal tai, kiek jam skiriame bendrojo vidaus produkto – panašiai, kaip ES vidurkis.
Tačiau prieštaravimas ideologijoje išlieka: viena politinė ranka karštai palaiko laisvę, o kita ignoruoja socialinės ir ekonominės nelygybės problemas. Nuo Vakarų Europos atsiliekantį valstybės finansavimą ir sveikatos rodiklius. Partija su politinės reabilitacijos tikslais priešinasi NT mokesčiui, kurio korekcijos – kad ir prastai komunikuota ir klausimų keliančia forma – yra argumentas ES lėšų gavimui.
Kartais atrodo, kad Laisvės partijos politikai nemato, o gal ir nenori išvysti kelio, kuriame visuomenės tampa tolerantiškos, atviros, palaiko LGBT teises – ten einama tada, kai žmonės ekonomiškai ir fiziškai jaučiasi saugiau. Ne šiaip jų rinkėjas yra toks jaunas. Tai žmonės, kurie augo Lietuvai jau atsistojus ant kojų.
Socialinių ir ekonominių teisių plėtra yra sudėtingas, dažnai labai nedėkingas procesas. Tačiau ilguoju laikotarpiu tai atneša dividendus tolerancijai. Tą ignoruojant gresia taip ir likti dviejų ar trijų klausimų partija.
