Svarbus faktorius – dešimt Dalios Grybauskaitės metų šalies prezidento pareigose. Ji buvo aiškiai dominuojanti veikėja užsienio politikoje. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) deleguotas užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas Prezidentei neįtiko ir po pusmečio nuo jos inauguracijos buvo pakeistas Audroniumi Ažubaliu. Tuomet Prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys „Delfi“ sakė: „Ministras negali turėti asmeninės užsienio politikos ir ją vykdyti nederindamas su valstybės vadove, o kartais ir su ministru pirmininku.“
Didesnių įtampų su A. Ažubaliu Prezidentė neturėjo. Keičiantis vyriausybėms užkulisiuose kalbėta, kad būtent D. Grybauskaitės pozicija lėmė, jog užsienio reikalų ministru tiek po 2012 m., tiek po 2016 m. Seimo rinkimų buvo paskirtas Linas Linkevičius. Algirdo Butkevičiaus ir Sauliaus Skvernelio vyriausybės nebandė nustumti Prezidentės į šoną ir dominuoti užsienio politikoje.
Iš Prezidento ir jo komandos pasisakymų kartais susidaro įspūdis, jog Gitanas Nausėda tikėjosi, kad viskas klostysis panašia vaga – jis aiškiai grieš pirmu smuiku užsienio politikoje, o visi kiti veikėjai nuolankiai prisiderins.
Tačiau padėtis kitokia. TS-LKD užsienio ir saugumo politika visada buvo tarp esminių prioritetų. Partija Seimo rinkimuose dalyvavo tikrai neplanuodama pergalės atveju šią sritį visiškai užleisti Prezidentui ir būti tik jo nubrėžtos linijos vykdytoja. Tai, kad G. Nausėda antrame Prezidento rinkimų ture turėjo varžytis su vėliau premjere tapusia Ingrida Šimonyte, neprisidėjo prie geresnių ministrų kabineto ir Prezidento santykių.
Žinoma, esmingiausiais Lietuvos užsienio ir saugumo politikos klausimais Prezidentui ir užsienio reikalų ministrui sutarti lengviau, tačiau apskritai nėra reikšmingų politinių partijų, kurios kvestionuotų Lietuvos geopolitinę orientaciją į Vakarus ar paramos Ukrainai reikšmę.
Tačiau įtampos židiniais tapo atstovavimas Europos Vadovų Taryboje, ambasadorių skyrimas, santykiai su Kinija ir Taivanu. Dar keliose srityse, pavyzdžiui, Vokietijos brigados Lietuvoje dislokavimo klausimu, skyrėsi ne esminis požiūris, bet svarbios detalės.
Dabar nėra didelės prasmės aiškintis, kas yra kaltesnis dėl to, kad Lietuva neturi ambasadoriaus Lenkijoje ir yra įstrigusi padėtis dėl Jungtinės Karalystės. Svarbiau tuos klausimus išspręsti. G. Nausėda ir Gabrielius Landsbergis pastaruoju metu atnaujino dialogą ir anksčiau ar vėliau bus priversti prieiti prie kompromiso.
Tačiau pasiekti santykių lūžį trukdo artėjantys rinkimai. G. Nausėdai labai svarbu iš konflikto neišeiti pozicijoje, kurią visuomenė galėtų traktuoti kaip pralaimėjimą. TS-LKD interesai labai panašūs.
Prie tarpusavio santykių gerėjimo neprisideda ir lyderių aplinka. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis nepakvietė Prezidentūros atstovų į svarbų komiteto posėdį, motyvuodamas tuo, kad Asta Skaisgirytė nedirba savo darbo. Dar anksčiau į Frederiko Jansono pasisakymus apie „valstybininkų“ klaną Ž. Pavilionis „Delfi TV“ eteryje atkirto pasiūlymu atsibusti iš „kalėdinių girtų juokelių“.
A. Skaisgirytė interviu naujienų agentūrai ELTA teigė, kad Prezidentas yra vienintelis Lietuvos vadovas, todėl nesutarimuose kiti turėtų jam nusileisti.
„Du pareigūnai – Seimo pirmininkas ir ministras pirmininkas, yra labai svarbūs institucijų, dviejų labai svarbių institucijų pareigūnai. Bet vadovas yra vienas. Tai kas kurio turi klausyti – labai aišku, man atrodo.“ Šis pasisakymas parodo, kad patarėjos nuomone, kiti aukščiausius postus šalyje einantys asmenys yra subordinuoti Prezidentui.
Tačiau Seimo Pirmininką renka pats Seimas ir jeigu jis būtų subordinuotas Prezidentui, tai pažeistų valdžių atskyrimo principą. 92 Konstitucijos straipsnyje rašoma, kad „Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas.“ Tačiau faktiškai Prezidentas yra labai suvaržytas, nes jeigu jis pateiks Seimui kandidatūrą, neturinčią pakankamai palaikymo, toks asmuo premjeru netaps. Tad realūs Prezidento galios svertai premjerui yra labai riboti.
Anksčiau ar vėliau ambasadorių klausimai bus išspręsti. Galbūt netgi išlieka tikimybė, kad G. Nausėda paseks D. Grybauskaitės pavyzdžiu, kai ji į Europos Komisiją deleguodavo ministrus, dėl kurių darbo kildavo įtampų – Algirdą Šemetą, Vytenį Povilą Andriukaitį (nors žinoma, kad tos įtampos buvo žemesnio lygmens už dabartinius nesutarimus tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio).
Galima tikėtis, kad įtampa natūraliai nuslūgs po Seimo rinkimų. Tikėtina, kad po jų koaliciją formuos kitos politinės jėgos. Dabar reitinguose pirmaujantys socialdemokratai (LSDP) Prezidento rinkimuose remia G. Nausėdą būtent tikėdamiesi ramesnio gyvenimo, jeigu pavyktų formuoti Vyriausybę.
Tačiau nebūtinai Prezidentui būtų lengva su jais bendradarbiauti. TS-LKD parodė, kad Prezidentas laimi tikrai ne visus mūšius dėl įtakos, todėl LSDP nebūtinai norės nuolaidžiauti ir grįžti į 2012–2016 m. laikus, kai užsienio politikoje leido dominuoti tuometinei Prezidentei Daliai Grybauskaitei.
Norint, kad tokie mūšiai ateityje kartotųsi rečiau, išmintinga būtų aiškiau reglamentuoti keletą jautrių klausimų. Atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT) klausimas galėtų būti sprendžiamas įrašant į Konstitucinį aktą dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje konkrečią nuostatą dėl to, kas atstovauja Lietuvai. Ši idėja buvo iškelta dar prieš trejus metus.
Valdančiųjų tikslas buvo šią atsakomybę priskirti premjerui, bet jie, suvokdami, kad Prezidentas pataisas vetuotų, klausimo nesiėmė. Logiškas ir TS-LKD žingsnis aiškiai apibrėžti ambasadorių skyrimo tvarką Diplomatinės tarnybos įstatyme. Žinoma, šie žingsniai negarantuotų taikaus sambūvio tarp institucijų, bet galbūt ateityje įtampų būtų mažiau.
