Akivaizdu, kad ir visa Europa uždelsė su vakcina. Ir Amerika, kas be ko, ir Izraelis taip pat. Kiek ir kokių žmonių jau neteko pasaulio šalys, visuomenės!

Eilės šalių, beje, žiniasklaida įsivedė netgi pastovią skiltį, kur spausdinamos nuotraukos nuostabių arba tiesiog eilinių, bet savaip nepakartojamų, piliečių, kurių gyvybes nusinešė nelemtasis Wouhano virusas, kol farmakompanijų chemikai ir virusologai braukė prakaitą, kurdami šias visas astrazenekas – pfizer/biontech – modernas, kone visai žmonijai jiems beldžiant į kuprą: kada? kada gi?..

Taip pat akivaizdus ir inertiškos minios – tokių stumk-trauk, vangiausių, įtariausių, bailiausių piliečių – pasipriešinimas skiepijimuisi. Jų nepasitikėjimas ir vakcinomis, ir valdžia. Beje, šių žmonių į šviesą neišvesime, juos greitomis aplipdę kovidiotų, minios ir tamsuolių etiketėmis. Noriu priminti blaiviai mąstantiems žmonėms, mokslininkams, politikams ir visiems kitiems, įpareigotiems suturėti chaosą, žiojėjantį po Vyriausybės posėdžių grafikais ir ataskaitomis visuomenei, kad ir šiame priešinimesi skiepui galėtume įžvelgti precedentų Europos istorijoje ir, atskirais atvejais, netgi racionalų grūdą.

Į tai, brolyčiai, vertėtų pasigilinti.

Pirma, juk natūralu, kad visuomenėje sklando tam tikras nepasitikėjimas politikais ir tam, ką jie šneka. Ką gi, „būkime biedni, bet teisingi“ – politikai nusipelno nepasitikėjimo ir kiekvieną tašką jiems privalu užsidirbti darbais, tinkamai paviešintais. Kur skiepų planai? Datos? Patvirtintas visuomenės grupių eiliškumas skiepų kampanijoje? Priešakinių patirčių perėmimas iš valstybių, kuriose paskiepytųjų skaičius jau dabar prilygsta skaičiui tų, kurie buvo apsikrėtę?

Pirma, juk natūralu, kad visuomenėje sklando tam tikras nepasitikėjimas politikais ir tam, ką jie šneka. Ką gi, „būkime biedni, bet teisingi“ – politikai nusipelno nepasitikėjimo ir kiekvieną tašką jiems privalu užsidirbti darbais, tinkamai paviešintais.

Antra, nemažai, inertiškiausiai daliai visuomenės (ir Lietuvoje ir, manau, visur kitur), esant tokioms nelaimėms kaip Kovidas, įsijungia pasąmonė (ypač, jeigu tos sąmonės ne tiek jau ir daug). Tai vadinamoji mitologinė mąstysena, glūdinti pasąmonės gelmėse. Apie tai jau rašė Rusijos publicistai, komentuodami skiepų skeptikus, vakcinavimosi pesimistus. Kas tai? Elementariai šnekant, tai –„viskas Aukštesnių jėgų rankose“. Parodyti asmenišką iniciatyvą, iškišti galvą iš savojo užpečkio, kažkur nulėkus ir švirkštui atkišus petį – Apvaizdos provokavimas, gal ir griekas. Už tokius dalykus gali gaut iš Dievulio per plikę.

Beje, pandemijos pradinėse bangose bažnyčios ir sinagogos – pamenu ortodoksus JAV (ir, darau prielaidą, mečetės, ir cerkvės) – plačiajame pasaulyje dar bandė neatsižvelgti į ribojimus: neva, Dievas išgydys ir apsaugos. Tačiau šitas bandymas vaikyti virusą kodylu baigėsi didele pono Dievo špyga naivuoliams nosin – pačiais žemiškiausiais ir bjauriausiais apsikrėtimais.

Bandymas vaikyti virusą kodylu baigėsi didele pono Dievo špyga naivuoliams nosin – pačiais žemiškiausiais ir bjauriausiais apsikrėtimais.

Trečia, esama racionalaus grūdo, glūdinčio net ir archajiško žmogaus baimėje skiepytis. Prisimenu, kaip vaikystėje, Kaune, netikėtai mirė sakytum sveikas ir pačiame jėgų žydėjime kiemo bičiulio tėvas – buvusių Fordo dirbtuvių Maironio gatvėje mechanikas. Infarktas? Insultas? Neatspėjot. Į blauzdą įgėlė atlėkusi iš už Nemuno bitė. Yra žmonių, kurie ištinsta ir ima dūsti paprasčiausiai krimstelėję lazdyno riešutų. Esama keisčiausių ir netikėčiausių alergijų.

Tokie žmonės šiais laikais nešiojasi švirkštą su efedrinu (ar kaip jis besivadintų, esu rašytojas, bet ne gydytojas, atleisk, skaitytojau, už galimą klaidą).

The New York Times, kurį prenumeruojuosi, šiomis dienomis paskelbė straipsnį apie alergines reakcijas į skiepus nuo Kovido. Milžiniškoje Amerikoje iš 2 mln. 100 tūkstančių buvo tik vienuolika šitokių vakcinavimosi pasekmių. Neabejotina, kad ir Lietuvoje, mus skiepijant, kiekvienas gydytojas, prieš medseseriai imant į rankas švirkštą – „adatą“ šiais laikais, tai tas patarlių šiaudelis, kurio griebiasi skęstantysis, o ir žmonijos išradingiausių protų siūlomas efektyviausias ginklas – pasigilina į kiekvieno ligos istoriją. Asmenys, turėję jų gyvenime alerginių reakcijų, suleidus skiepą, Amerikoje stebimi vietoje 15-30 minučių.

Bet esmė – aiškus, realistinis, prieinama kalba parašytas visos šalies ropštimosi iš duobės planas. Su jo stadijomis ir biudžetais. Mano galva, tai suteiktų visuomenei pasitikėjimo, bent jau šiems metams. Mūsų žiniasklaida šiuo metu tiek „juoda“, kad varo žmogų į giliausią depresiją. Dar ir tai! Reikalai, šitaip pateikiami, kaip sako daktarai, silpnina atsparumą.

Nepastebėjau nei Defyje, nei Lietryte, nei netgi soctinkluose netgi šaržų ir karikatūrų kovido tema. Man šia prasme patinka šaipokai iš Londono The Times – jų šaržai, laikantis šauniausių anglų satyros tradicijų, atsveria nerimastingus faktus bei orius svarstymus, paremtus sveiku protu. Kur intelektualo pirštinė, mesta į veidą prakeiktai epidemijai? Kur lietuviškas, brač, akies pamerkimas? Kur pradingo kaimietis, pergudraujantis net ir velnią? Kur juoko gysla? Kur, apskritai, dvasios žaismė šiais niūriais laikais? Kur pagaliau, redaktorių išmintis?

Marko Zingerio paskutinysis romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ pelnė metų romano – Liudo Dovydėno premiją.