Silpstant „Aukso ordai“, Krymo diduomenė naujuoju chanu pakvietė tapti Trakuose gimusį ir prieš ordą kovojusį Chadži-Girėjų (Lietuvoje šeima gyveno tremtyje), kuris 1441 m. įkūrė Krymo chanatą. Tačiau jam mirus sūnūs įplieskė dvylika metų trukusį pilietinį karą. Suirutę numaldė Osmanai, pasodinę į sostą šeštąjį chano sūnų Menglį, per kurį chanatas virto Osmanų imperijos protektoratu.
Krymui tapus turkų vasalu, Osmanų įtaka Juodosios jūros šiauriniame regione sustiprėjo, nes atsirado būdas manipuliuoti totoriais. Sultonas didžiavosi turintis veto teisę renkant chanus, kas užtikrino regiono lojalumą bei karinį pastiprinimą. Be totorių kavalerijos neapsiėjo nė viena Osmanų kampanija.
Iki XVI a. pr. chanatas buvo Maskvos kunigaikštystės sąjungininkas, gynęs abipusius ekonominius ir teritorinius interesus prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) bei jos sąjungininkus stepėse. Diplomatas Mykolas Lietuvis apie totorių antpuolius rašė: „galėdami dažnai mainyti arklius, jie staigiai užpuola, greičiau nužygiuoja kelią ir lengviau pabėga nuo priešo. <...> Kare narsiai atlaiko alkį, troškulį, nuovargį ir kitokius vargus.“ Girėjų giminė imperijoje itin vertinta, nes kildinosi iš Čingischano šeimos. Anot istorikės Leslie Peirce, „prestižas pasiekė tokį mastą, jog tikėta, kad išmirus Osmanų dinastijai jų valdas perims Girėjai.“
Kita vertus, Krymas buvo vergų prekybos centras regione, todėl sultonas perėmė didžiules pajamas. Pirmasis didelis totorių žygis į vakarų Ukrainą įvyko 1468 m., kuomet į nelaisvę pateko 18 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų. Tarp belaisvių būdavo lenkų, lietuvių, armėnų, rusų, ukrainiečių. Retkarčiais „gyvąją prekę“ totoriams parduodavo ir patys lietuviai bei lenkai.
Nelaimėliai gabenti į XV a. pr. lietuvių valdytą, o vėliau totorių užimtą Özü-Cale (Očakivas) miestą, o tada atsidurdavo Kafos (Feodosija), Karasubazaro (Bilohirskas), Konstantinopolio, Kairo vergų turguose. Tiesa, vergų prekeiviais totoriai (laikę save kariais, o ne tarpininkais) nedirbo, šiuo verslu užsiėmė žydai, graikai, armėnai, į Krymą persikėlę iš Anatolijos. Pagrindinis vergų turgus veikė Osmanų valdomoje Kafoje, kur XV–XVII a. parduotų vergų (iš Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos kunigaikštystės žemių) skaičius viršijo 30 tūkstančių.
Viskas pasikeitė Maskvos didįjį kunigaikštį Ivaną Rūstųjį karūnavus Rusijos caru ir aneksavus Kazanės, Astrachanės chanatus. Taip sultono apsaugos neteko svarbus piligrimų kelias, kuriuo Centrinės Azijos musulmonai vykdavo link Juodosios jūros uostų, iš kur plaukdavo į Meką. Per ateinančius šimtmečius Rusija užsimojo išplėšti buferines zonas (Krymą, Moldaviją ir Valakiją) iš Osmanų kontrolės, bet rimtesnių tikslų nepasiekė.
Kampanija suintensyvinta valdant Jekaterinai Didžiajai, svajojusiai sujungti antrąją ir trečiąją Romas. Prancūzų filosofas Voltaire‘as reiškė norą matyti ją karūnuojantis Konstantinopolyje. Aiškiai suvokta: kas valdys Krymą, valdys Juodąją jūrą, kuri garantavo pelningesnę prekybą nei Baltijos jūra. Be to, švietėjai Jekaterinos II laiškuose dažnai klausdavo, „ar Rusija vis dar moka Krymo chanui duoklę?“ Tad Vakarams siekta ambicingai įrodyti, kad jos valstybė nėra niekam atsakinga ir pavaldi.
Po nesėkmingos Vienos apsiausties (1683 m.) „didžioji turkų baimė“ Vakarų Europoje pamažu nyko, užleisdama vietą turkomanijai. Europiečiai žavėjosi egzotišku Osmanų pasauliu. Tačiau Rusijoje vis tvirčiau šaknis leido senoji, krikščioniškoji ideologija. Jekaterina II laikė save užkariautų tautų išlaisvintoja ir teisėtos graikų valdžios atkūrėja. 1768 m. generolas Aleksejus Orlovas broliui Grigorijui rašė: „jei vykti, tai vykti iki Konstantinopolio ir išlaisvinti visus pravoslavus bei maldininkus iš sunkaus jungo.“ Taip ilgus metus carų politikoje formavęsis simbolinis karas už tikrąjį tikėjimą įgavo konkretų pavidalą.
Tuo metu Kryme politinė krizė sukūrė dvi priešingoms imperijoms (Rusijai ir Turkijai) lojalias partijas. Tad rusai pradėjo savo pusėn slapta vilioti bėjus ir mirzas (aristokratų titulai). Rezultatas išryškėjo 1771 m., kai puolant Or Qapio (Perekopo) tvirtovę, esančią pusiasalį su žemynu jungiančioje perėjoje, totorių remiamai generolo Vasilijaus Dolgorukio-Krymiečio armijai atvertas kelias į Krymą.
Po kelių savaičių krito Kafa, Kerčė, Balaklava, Arabatas, o chanas Selimas Girėjus III paspruko į Konstantinopolį. Naujuoju chanu tapo Sachibas II Girėjus, jo brolis kalga Šachinas. 1774 m. sudarius „Küçük Kaynarca“ (Kiučiuk Kainardžos – red.) sutartį, Krymo chanatas po trijų šimtmečių atsikratė Osmanų valdžios, tačiau pateko Rusijos įtakon. Rusų prekybiniams laivams suteikta teisė laisvai plaukioti Juodojoje jūroje ir kirsti Dardanelų sąsiaurį. Be to, leista įkurti ambasadą Konstantinopolyje. Netrukus į Sankt Peterburgą atvyko kalgos Šachino vadovaujama diplomatinė misija. Išvaizdus, poeziją kuriantis, Venecijoje studijavęs totorius bemat sužavėjo Jekateriną II. Taigi numaldę turkų pakurstytą maištą, kai nuverstas Sachibas II, rusai Krymo chanu 1777 m. paskelbė Šachiną.
Įkvėptas Petro Didžiojo reformų Rusijoje, naujasis valdovas užsimojo lygiai taip pat modernizuoti Krymą. Iš pradžių jis pertvarkė administracines, karines institucijas, pavyzdžiui, sumažino divano (tarybos) narių skaičių, perkėlė valdžios centrą iš Bachčesarajaus į Kafą, pagal rusišką ir vakarietišką stilių reformavo kariuomenę, panaikino feodalines mirzų ir bėjų teises, konfiskavo mečečių pajamas. Tada leido jaunoms merginoms ištekėti be tėvų leidimo, o vaikus mokyti užsieniečiams. Radikalūs pokyčiai žymėjo chano norą sukurti nepriklausomą, į Europą integruotą Krymo valstybę bei išplėsti savo kaip suvereno galias.
Tačiau ortodoksiška bendruomenė pasipriešino, tad atkurti ramybės įvesta Rusijos armija. Greitai užgniaužę maištą rusų daliniai, pagal susitarimą su turkais, pusiasalį turėjo apleisti, o diduomenės paramos netekęs chanas toliau tęsė reformas. Kartu su armija į Rusijos žemes persikėlė ir daugelis musulmonų keršto pabūgusių Krymo krikščionių.
Po Rusijos-Turkijos karo Didžioji Britanija pradėjo stumti Jekateriną II į konfliktą su Prūsija, dėl ko toji suartėjo su Austrija. Rusijos-Austrijos sąjungą britai vertino kaip trišalio aljanso (kartu su Britanija), padėsiančio atitraukti Prancūziją nuo konkurencijos su Britanija jūrose, įžangą. Britai siekė įgyti Viduržemio ir Juodosios jūrų prekybos kontrolę, kur tradiciškai šeimininkavo prancūzai. Tad natūralu, jog pirmajame Rusijos-Turkijos kare Prancūzija oficialiai palaikė Osmanus, o Britanija neoficialiai – rusus.
Tačiau Rusijos ir Austrijos suartėjimas pasirodė naudingas abiem pusėms. Austrai tikėjosi Rusijos pagalbos kovoje už politinę hegemoniją, savo ruožtu rusai – Austrijos paramos Rytų politikoje, pirmiausia, aneksuojant Krymą. Pirmasis Jekaterinos II ir Austrijos imperatoriaus Juozapo II slaptas susitikimas 1780 m. įvyko Mogiliave. Tarp abiejų monarchų užsimezgė susirašinėjimas, leidęs aptarti abipusius interesus, kurie buvo užtvirtinti 1781 m. sutartimi.
Vykstant slaptoms deryboms, Kryme vėl kilo maištas. Teritorinės chano ambicijos ir negebėjimas įtvirtinti autoriteto net tarp konkuruojančių brolių 1782 m. pavasarį įžiebė sukilimą Kubanėje. Rusų diplomatas Piotras Veselitskis ambasadoriui Konstantinopolyje Jakovui Bulgakovui rašė: „nedori krymiečiai nebrangina savo nepriklausomybės; po mūsų karių išvykimo jų širdyse liko rusenti blogio kibirkštis, nematydami rusų karių, jie tikėjo, kad nepasirūpinsime chanu.“ Taip Rusijai atsirado dingstis įsikišti.
Rugpjūčio 3 d. Jekaterina II savo favoritui Grigorijui Potiomkinui rašė: „mūsų pajėgos turi nedelsiant būti įvestos į Krymą, privalu sutriuškinti nusikaltėlius.“ Baimindamasis puolimo Šachinas išvyko į Petrovsko fortą šiauriniame Azovo jūros krante.
Tuo tarpu rusai iki metų galo malšino Kryme įsivyravusį chaosą. Karinių žiaurumų akivaizdoje dalis totorių diduomenės prisiekė ištikimybę rusams. Nors sugrįžęs chanas, matyt, pajutęs rankose galią, nuo sąjungininkų atsimetė. „Mūsų dosnumas nėra skirtas vien jam, o visiems Krymo gyventojams, jis privalo nustoti šokiruojančiai elgtis, kad nesuteiktų peno naujam sukilimui“, – diplomatams rašė įpykusi Jekaterina II. Suvokusi, kad nepriklausomas Krymas egzistuoti negali, imperatorė įsakė ruoštis aneksijai.
Komentuodama savo Rytų politiką Juozapui II, Rusijos valdovė 1782 m. rugsėjo 10 d. laiške išdėstė planus dėl Turkijos ateities, kurie vėliau bus žinomi „Graikijos projekto“ vardu. „Visiškas Turkijos sunaikinimas ir Senovės Graikijos imperijos atkūrimas“, – taip Jekaterina II apibrėžė grandiozinį sumanymą. Turkus planuota išstumti į Aziją, o europinėse jų imperijos žemėse lyg buferį tarp trijų imperijų (Rusijos, Austrijos ir Turkijos) įkurti dvi nepriklausomas valstybes: Graikijos imperiją ir Dakiją, sudarytą iš Moldavijos, Valakijos ir Besarabijos. Graikijos imperija turėjo apimti Bulgariją, Makedoniją ir Graikiją su archipelagu, kurių sostine būtų tapęs Konstantinopolis. „Stačiatikiško kryžiaus iškilimas virš Sofijos soboro būtų simbolinis užbaigto projekto gestas.“
Pasak imperatorės, „paprastas“ Balkanų tautų išvadavimas rezultato neduotų, kadangi neturėdamos karinio potencialo šios vėl taptų okupantų taikiniu. Taigi į Graikijos imperijos sostą siūlyta pasodinti jos anūką didįjį kunigaikštį Konstantiną, per kurį regionas „mėgautųsi Rusijos imperijos globa“. Pranešdama apie anūko gimimą vokiečių švietėjui Frydrichui Melchiorui Grimui carienė rašė: „manęs klausė, kas bus krikštatėvis? Atsakiau: nežinau geresnio už mano bičiulį Abdulhamidą (sultonas). Bet kadangi joks krikščionis negali būti krikštytas turko, pagerbsime jį pavadindami naujagimį Konstantinu.“ To meto rusų šaltiniuose berniukas vadintas „pirmuoju išvaduotos graikų tautos valdovu.“
Apskritai, Jekateriną II apsėdo graikiškumo manija. Ji įvedė „graikišką“ moterų madą bei sukūrė pseudo-istorinę pjesę „Olegas“, kurioje vaizdavo, kaip senovės rusai užėmė Konstantinopolį. Graikija suteikė Europai nušvitimą, o Rusija iš Bizantijos gavo ortodoksų tikėjimą ir kultūrą. Tad manyta, kad „Rusija yra tiesioginė Senovės Atėnų paveldėtoja.“ Vienaip ar kitaip, Helados išlaisvinimo idėją džiugiai sutiko Europos švietėjai: Voltaire‘as, Johannas Wolfgangas von Goethė, Friedrichas Schilleris. Tačiau prisidengdama kilniais šūkiais, Jekaterina II tiesiog norėjo išplėsti žemes ir numaldyti konfliktus pietuose. Austrijos imperatoriui apie Krymo aneksiją ji neužsiminė, o sau prašė tik Očakivo miesto su sritimis tarp Bugo ir Dniestro bei kelių salų Archipelage, skirtų Rusijos saugumo ir prekybos reikmėms. Rugsėjo 10 d. laiške pabrėžta, kad Osmanų imperija apgailėtinos būklės, o jos provincijų noras išsivaduoti toks stiprus, jog karas bus pergalingas, nors rašydama G. Potiomkinui abejojo, ar turkai lengvai pasiduos.
Juozapas II turėjo asmeninį požiūrį į Osmanų imperiją, todėl Jekateriną II laiške perspėjo, kad be Prancūzijos, „kad ir kokia šioji būtų silpna“, Turkijos padalijimo įgyvendinti neįmanoma. Be to, išreiškė norą aneksuoti Istros pusiasalį bei dalį Dalmatijos pakrantės. Tiesa, austras patikino, kad rems visus Rusijos įsipareigojimus rytuose. Jekaterina II griežtai pasisakė prieš Venecijos Dalmatijos prijungimą prie Austrijos, nes Venecija, pasak jos, galėjo būti naudinga kare su Turkija. Ir nors laiškas baigėsi tvirtinimu, kad Rusija atsižvelgs į visus Austrijos interesus, tapo akivaizdu, jog sąjunga žlunga. Prie to ne mažiau prisidėjo Prancūzijos bei Britanijos kategoriškas požiūris, nes Rusijos sustiprėjimas būtų pažeidęs Europos galių balansą.
Studijuojant Jekaterinos II ir Juozapo II susirašinėjimą peršasi mintis, jog imperatorė siekė sukelti Austrijos-Turkijos karą, kurio šešėlyje lengviau aneksuotų Krymą. Juoba, vos sulaukusi Juozapo II laiško, kuriame šis akcentavo nesikišiantis į Rusijos politiką rytuose, ji išsiuntė G. Potiomkinui slaptą perrašą, reikalaudama artimiausiu metu užimti Krymą. Pusiasalis aneksuotas 1783 m. balandžio 8 d., o totoriai tam nesipriešino. Ši okupacija nustebino visą Europą, net Juozapas II buvo priverstas prisipažinti, jog Krymo, Kubanės ir Tamanės aneksija jam buvo netikėta. Daugelis istorikų mano, kad „Graikijos projektas“ tebuvo apgaulė siekiant atitraukti europiečių dėmesį nuo tikrųjų Jekaterinos Didžiosios planų.
Prancūzų diplomatas grafas Charles‘is Gravier de Vergennes‘as įkalbinėjo sultoną susitaikyti su Krymo netekimu, tačiau Topkapio rūmuose užvirė ginčai. Didysis viziris Halil Hamidas Paša ragino Osmanų imperiją modernizuotis ir su Rusija sudaryti taiką. Tuo tarpu admirolas Džezajirlis Gazi Hasanas Paša liepė skelbti karą, nes „Krymo praradimas reiškia Osmanų imperijos galą.“ Vis dėlto karui pasipriešino Austrija pareikšdama, kad, jei bus imtasi veiksmų, ji įsiverš į Balkanus, todėl Didžiajai Portai (vyriausybė) liko aneksiją pripažinti. Tai žymėjo sultono autoriteto nuosmukį, nes šis skelbėsi visų musulmonų gynėju.
Tiesą sakant, Rusijos-Turkijos karas (1787–1792 m.) kilo, tačiau sultonas prarado dar daugiau teritorijų. Užėmus Krymo chanatą, Šachinas Girėjus ketverius metus praleido Rusijos nelaisvėje planuodamas, kaip ištrūkti į Konstantinopolį. Sultonui jis skundėsi „laikomas kaliniu ir visą laiką saugomas 400 vyrų.“ Maža to, žadėjo Portai tarnauti geriau negu rusams. Galop, Jekaterina II 1787 m. leido buvusiam chanui išvykti. Vos sultonas Abdulhamidas I sužinojo pavaldinį artėjant prie sostinės, pasinaudojo proga Šachinui atkeršyti už išdavystę. Birželį chanas išsiųstas į Rodą, o rugpjūtį ten nukirsdintas.
Karas dėl Krymo Rusijai atsiėjo nemažai pastangų. Perraše G. Potiomkinui imperatorė karčiai skundėsi didžiulėmis išlaidomis nuo 1774 m. Šiai kampanijai išleista daugiau nei 7 mln. rublių ir prarasta tūkstančiai gyvybių. Pats pusiasalis taipogi gydėsi randus. Pasak Gargždų dvaro savininko generolo Otto Igelströmo, 1783 m. Kafoje (20 proc.), Gorlebe (10 proc.) namų vis dar buvo sugriauta po 1778 m. antpuolio. Krymas tapo Tauridės gubernija, tačiau jo ekonomika liko problemiška. Rusija nerinko mokesčių iki 1794 m., kol neatkurta 10 proc. mokesčių grūdais (primenančių chanato dešimtinę).
Pusiasalis rusifikuotas, atkeliant gyventojus iš Rusijos gilumos. Po kelerių metų čia apsilankęs britų keliautojas stebėjosi, kaip greitai rusai su savo baudžiauninkais sugebėjo užimti didžiulius plotus. Žinoma, Jekaterina II įgyvendino svarbiausią savo tikslą – dislokavo karinį laivyną, nes Juodoji jūra buvo gyvybiškai svarbus elementas Rusijos kaip Europos žemyno galios atsiradimui. Pradžioje siūlyta keletas potencialių uosto vietų. 1775 m. jį bandyta statyti Dniepro žiotyse, tačiau sumanymas atmestas. Kariniu uostu taipogi norėta paversti Chersoną, tačiau dėl žiemą upėje susidarančių ledų sangrūdų imperatorei rekomenduotas Achtiaras. Po kurio laiko ten įsikūrė Juodosios jūros laivynas ir miestas pervadintas Sevastopoliu.
Jekaterina II iki mirties neatsisakė „Didžiosios Graikijos“ sumanymo. „Ko Europa baiminasi? Gal jai geriau kaimynystėje turėti krikščionių negu barbarų valdžią“, – rašė ji 1788 m. Tuo tarpu kelionės į Krymą, simbolizavusios Europos triumfą Azijoje, metu (1787 m.) Chersono apylinkėse carienė, susitikusi su Juozapu II, į miestą žengė per triumfo arką su graikišku įrašu: „Kelias į Bizantiją“.
Rusija valdė Krymą 170 metų. Sovietmečiu pusiasalyje vykdytas etninis valymas ir kultūrinis genocidas, kuomet dėl bado, deportacijų ir žudynių žuvo šimtai tūkstančių etninių totorių. Daugeliui ištremtųjų į tėvynę po 1991 m. padėjo sugrįžti Turkija.
Iki šiol Ankara yra svarbi totorių gynėja pasaulyje. Nors Krymas geografiškai ir politiškai yra Ukrainos, bet istoriškai lieka Turkijos. Lietuviai žino, kam priklauso Krymas, tačiau vargiai atsako, kam priklauso Golano aukštumos, Kašmyras ar Kalnų Karabachas, taip išlaikydami stereotipišką tarptautinės politikos supratimą.
