Tada vyras pamena kurtinantį „lyg pasaulio pabaiga“ trenksmą ir langus užliejusią akinamą šviesą. Virš sugulusių žmonių ant laido kabojusi lemputė ėmė siūbuoti, kol sprogo. „Maniau, jog tai apokalipsė, – sakė Ahmedas. – Manėme, kad mirsim.“ Vėliau – kariškiai juos suskirstė darbams. „Mus išsiuntė rinkti šiukšlių. Visa žemė buvo sudegusi, balta ir skysta.“ Kas tądien įvyko, žinojo tik vietovėje dirbę prancūzų specialistai.
Prancūzijos užmojis tapti branduoline valstybe subrendo 1945 m. spalį, kai generolas Charles‘is de Gaulle‘is, tada laikinosios Prancūzijos vyriausybės pirmininkas, įkūrė atominės energijos komisiją (CEA), skirtą vykdyti atominius tyrimus moksle, industrijoje bei krašto gynyboje.
Žlugus Londono konferencijai (1947 m.), Prancūzijos užsienio reikalų ministras Georges‘as Bidault ėmė rūpintis galimybe įsigyti branduolinių ginklų. „Smogiamosios pajėgos“ Ch. de Gaulle‘iui buvo privilegijuota, jo nacionalinės politikos priemonė, o atominė bomba – pagrindinis diplomatijos įrankis. Jis buvo įsitikinęs, jog atominės bombos turėjimas yra vienintelė didelės tautos nepriklausomybės sąlyga.
Taigi 1954 m. Prancūzija pavedė šį projektą ginkluotųjų pajėgų ministrui Pierre‘ui Guillaumatui bei generolui Charles‘iui Ailleretui. 1956 m. gruodį Prancūzijos karinė vadovybė įkūrė Atominės energijos panaudojimo kariniams tikslams komitetą (CAMEA). Jis subūrė civilinę CEA, karines pajėgas bei mokslininkus kartu dirbti vykdant branduolinę programą. Galop, 1957 m. pabaigoje, Alžyre, Tanezrufto lygumoje, netoli Regano miesto, pradėtas slapta statyti Sacharos karinių eksperimentų centras (CSEM). O 1958 m. balandžio 11 d. Prancūzijos premjeras Félixas Gaillardas įsakė per pirmąjį 1960 m. ketvirtį atlikti branduolinį bandymą.
Tačiau kodėl pasirinktas Alžyras? 1957 m. kovą lankydamas kraštą Ch. de Gaulle‘is suvokė Alžyro Sacharos išskirtinumą. Tad svarstė ne tik apie gamtos išteklių panaudojimą, bet ir apie branduolinius tyrimus. Sumanymas ypač išaugo po „1958 m. gegužės krizės“ (Alžyro pučo), įvykusios per Alžyro nepriklausomybės karą (1954–1962 m.). Perversmui vadovavo generolas Jacques‘as Massu, kruvinojo Alžyro mūšio (1956–1957 m.) vyriausiasis vadas, bei generolas Raoulis Salanas, sukarintos teroristinės grupės „Slaptosios armijos organizacija“ (OAS), žiauriai malšinusios Alžyro laivės kovas, įkūrėjas.
Pučas privertė žlugti Ketvirtąją Respubliką (1946–1958 m.) ir į valdžią jau kaip Penktosios Respublikos prezidentą sugrįžti Ch. de Gaulle‘į.
Būtent tada šis paskyrė Jacques‘ą Soustelle‘į užjūrio teritorijų ir departamentų, Sacharos ir atominės energijos deleguotu ministru. Atsiminimų knygoje „L’espérance trahie“ (1962 m.) J. Soustelle‘is aprašė užduotį Pietų Alžyre: „stengiausi atlikti tikros ekonominės integracijos Sacharoje darbą, kadangi nafta, dujos ir mineralai turėjo būti inkorporuoti į viso Alžyro metropolijos ekonomiką.“
Pasak „Ginkluotės observatorijos“ steigėjo bei ICAN France (tarptautinė branduolinių ginklų panaikinimo kompanija) spaudos atstovo Patricko Bouvereto, „De Gaulle‘is tikėjosi Sacharą izoliuoti nuo Alžyro ir taip paversti ją eksperimentų vieta.“ Ruošdamasi pirmajam branduoliniam bandymui, prancūzų delegacija 1957–1958 m. lankėsi JAV, kur Nevados bandymų poligone stebėjo branduolinės bombos sprogdinimą.
Dar statant CSEM, prancūzų armija nustatė didžiulį (100 tūkst. km2) saugos perimetrą, į kurį pateko keturios zonos: greta oazės stovintis Reganas, naujas kareivinių miestelis, kuriame dirbo 10 tūkst. civilinio ir karinio personalo, moderni Hamodijos bazė bei nulinė zona, skirta bomboms detonuoti. Pasak generolo Ch. Aillereto, tokia didžiulė zona pasirinkta dėl „gyvūnijos ir augalijos nebuvimo“. Visgi realybėje Reganas buvo gyvenamas, per teritoriją migravo beduinai bei vyravo gausi flora ir fauna.
Nepaisant to, 1960 m. vasario 13 d. 7.04 val. ryto ant 100 m aukščio plieninio bokšto susprogdinta pirmoji branduolinė Prancūzijos bomba, kodiniu pavadinimu „Gerboise Bleau“ (liet. žydrasis šoklys). Taip pavadinta pagal nedidelį dykumos graužiką. Sprogstamoji galia siekė 60–70 kt, t. y. ji buvo keturis kartus stipresnė nei amerikiečių atominė bomba „Little Boy“, numesta ant Hirošimos (Japonija). Norint fiksuoti sprogimo duomenis, už 1 km nuo epicentro pastatytas betoninis namas, kur įtaisytos kameros bei matavimo prietaisai. Komandos bazė įsikūrė už 16 km.
Stebėti įvykio žurnalistai neįleisti, tad spaudai pateiktas tik vienintelio liudininko pasakojimas. „Dykuma nušvito akinamu blyksniu, o po 45 sekundžių sekė sprogimo banga. Didžiulis melsvos ugnies kamuolys su raudonu bei oranžiniu centru užleido vietą tipiškam grybo formos debesiui.“ Dėl itin smarkaus smūgio kai kurie ekspertai įsitikinę, jog bomba buvo „perpildyta plutoniu sėkmei užtikrinti.“ Taip Prancūzija tapo 4-ąją šalimi, turinčia masinio naikinimo ginklą (po JAV, SSRS ir Didžiosios Britanijos). Aplink epicentrą įvairiais atstumais išsidėstė karinė įgula, vertinusi poveikio mastą, o virš galvų skraidė lėktuvai, imdami radioaktyvių dulkių pavyzdžius. Kai 1945 m. liepos 16 d. Alamogorde (JAV) branduolinės fizikos specialistas Robertas Oppenheimeris išvydo pirmosios atominės bombos sprogimą, jis pacitavo indų epo Bhagavad gitos eilutę: „Aš esu Mirtis, pasaulių naikintojas.“ Tuo tarpu „Gerboise Bleau“ detonavimas Prancūzijoje virto nacionaliniu pasididžiavimu. Ch. De Gaulle‘is džiūgavo: „Valio Prancūzijai! Nuo šio ryto ji stipresnė ir išdidesnė!“
Tačiau neilgai trukus prancūzus užgriuvo tarptautinės kritikos banga. Praėjus kelioms dienoms visas prancūzų turtas Ganoje buvo įšaldytas. Marokas, iki šiol pretenduojantis į Sacharos dalį, kur sprogo bomba, po dviejų dienų atšaukė savo ambasadorių iš Paryžiaus. Tunisas kreipėsi į tarptautinę atominės energijos agentūrą bei JAV, prašydamas pagalbos stebint radioaktyvius kritulius. Tik 2013 m. išslaptinti kai kurie kariniai žemėlapiai atskleidė, jog radioaktyviosios dulkės pasklido Senegale, Dramblio Kaulo Krante, Sudane ir Centrinėje Afrikoje.
Medžiagą paviešinęs leidinys „Le Parisien“ teigė, jog praėjus 13 dienų dulkės pasiekė pietų Ispaniją ir Siciliją. Slaptuose gynybos dokumentuose kariškiai tikino, kad radiacijos lygis yra „žemesnis už normą“. Pasak branduolinių bandymų eksperto Bruno Barilloto, „tai visada buvo armijos gynybos sistema“. Laikui bėgant prie kaltinimų prisidėjo ir patys kariai, teigę, jog apsaugos priemonės buvo nepakankamos.
Prieš sprogimą Regane apsilankę prancūzų kariai daugeliui gyventojų išdalijo dozimetrus. Po kurio laiko kariai grįžo, susirinko prietaisus, užsirašė juos nešiojusių asmenų pavardes ir vėl išvyko. Jie net neperspėjo, koks gresia pavojus. Tuo metu jaunasis šauktinis Gérardas Dellacas iš Tarno departamento sprogdinimo dieną buvo pažadintas 5 valandą ryto ir su bendražygiais išvyko į dykumą. „Džiaugiausi galėdamas dalyvauti šioje Prancūzijos branduolinėje programoje“, – 2003 m. leidiniui „Le Parisien“ sakė G. Dellacas. Šauktiniai sustojo likus 10 km iki epicentro. Jiems liepta nusisukti, kad nebūtų apakinti ugnies kamuolio.
„Išgirdome didžiulį triukšmą, kiti dėl sprogimo bangos parkrito.“ Kai viskas nurimo, karininkas nuvedė juos į nulinę zoną. „Kariuomenė mums sakė, jog pavojaus nėra. <...> Viskas buvo sudegę. Smėlis – visiškai juodas.“ Siekiant pažymėti įvykį, G. Dellacui liepta bombos krateryje įsmeigti Prancūzijos vėliavą. Kitas šauktinis (vėliau susirgęs gerklės vėžiu) Augustas Ribetas 2010 m. interviu „Times of Malta“ apie tą dieną prisiminė: „dėvėjome gražaus balto audinio, tačiau visai nenaudingus kostiumus, gumines pirštines bei Antrojo pasaulinio karo laikų dujokaukes.“ Grįžus į bazę vienintelė priemonė apšvitintiems kariams buvo dušas ir daugiau nieko. Apie pasekmes Gérardas sužinojo tik Prancūzijoje. „Kirpėjas pasakė, jog man nenormaliai slenka plaukai.“ Gydytojas nustatė diagnozę – odos vėžys, nuo tada pacientui atlikta daugiau nei dešimt operacijų. Kai kurie jo draugai mirė dėl radiacijos. Kartu su A. Ribetu jis įstojo į Branduolinių bandymų veteranų asociaciją (AVEN), tačiau kompensacijų taip ir nesulaukė.
Maža to, bandymai virto eksperimentų grandine. Trečiojo sprogdinimo metu aplink nulinę zoną, anot ICAN eksperto Jeano-Marie Collino, būta „tūkstančiai žiurkių, pelių bei kelios ožkos, siekiant sužinoti, kaip gyvūnai atlaiko smūgį.“ Po ketvirtojo „organizuotos karinės pratybos su tankais ir pėstininkais, siekiant ne tik išbandyti apsaugines priemones, bet ir įvertinti karių reakcijas itin radioaktyvioje aplinkoje.“ Vis tik po šių sprogdinimų Prancūzijos valdžia teisiškai buvo priversta perkelti bandymus po žeme. Armija slapta pastatė karinių eksperimentų oazės centrą (CEMO) In Ekere, už 600 km į pietryčius nuo Regano, o sprogdinimų taikiniu pasirinko Tan Afelos kalną.
Čia susprogdinta 13 požeminių branduolinių bombų. Joms detonuoti Achagaro kalnyne išrausti tuneliai, kurių bendras ilgis siekė kilometrą. Betoninis kamštis užvėrė patekimą į galeriją, o radioaktyvių dujų išeigai sumažinti intervaluose įrengtos apsauginės durys. Tunelių įdubose sumontuoti matavimo ir registravimo prietaisai. Bombos pavadintos brangakmenių vardais: Agatas, Berilis, Smaragdas, Ametistas, Rubinas, Opalas, Topazas, Turkis, Safyras, Žadeitas, Korundas, Turmalinas ir Granatas.
Šių bombų galia svyravo tarp 5–50 kt. 1964–1966 m. CEA taipogi atliko trisdešimt penkis eksperimentus su plutonio granulėmis. Po kiekvieno „žiedadulkių“ testo, pasak istorikės Samios Henni, labiausiai užterštos vietos būdavo išasfaltuojamos apsisaugant nuo suspensijos.
Tiesa, ne visi bandymai suvaldyti. Susprogdintas likus dviem savaitėms iki Alžyro nepriklausomybės, Berilis (1962 m. gegužės 1 d.) sukėlė pačią didžiausią avariją. Dėl netinkamai užsandarintos šachtos į atmosferą pateko radioaktyvių uolienų bei dulkių. Anot Prancūzijos ginkluotojų pajėgų ministro Pierre‘o Messmerio, kelios sekundės po sprogimo sukelto Žemės drebėjimo „išvydome mūsų link artėjančią tarsi gigantiško litavimo aparato liepsną. Šioji greitai užgeso, tada susidarė debesis, pradžioje ochros, o vėliau juodos spalvos.“
Šis radioaktyvus debesis pakenkė ne tik vietos gyventojams, bet ir bazės darbuotojams. Radiaciją matuojančių prietaisų įrašai beregint įslaptinti. Nepaisant to, itin pavojingas jodo-131 ir cezio-137 kiekis ore aptiktas Čado sostinėje Ndžamenoje bei Arake, netoli Tamanraseto (Pietų Alžyras). Nelaimės liudininku buvęs prancūzų chemijos inžinierius Louis Bulidonas knygoje „Les irradiés de Béryl“ (2011 m.) rašo: „valstybė, armija ir už branduolinius reikalus atsakingos institucijos... iki šiol drįsta apsimesti, jog In Ekere nieko nenutiko.“
Alžyro karas baigėsi pasirašius Éviano sutartį (1962 m.), nors III jos skyrius Prancūzijai suteikė teisę naudotis kariniais aerodromais, bazėmis bei ten esančiais įrenginiais. Šios sąlygos, anot J. M. Collino, „leido Alžyre tęsti branduolinius bandymus iki 1966 m., o cheminio ginklo – iki 1978 m.“ Tam nekliudė net faktas, jog pirmasis Alžyro prezidentas Ahmedas Ben Bella palaikė Branduolinių bandymų uždraudimo sutartį (PTBT), kurios Prancūzija buvo nepasirašiusi. Kariniai dokumentai rodo, jog laukdamas, kol Prancūzijos Polinezijoje bus užbaigtas Ramiojo vandenyno bandymų poligonas, de Gaulle‘is rengėsi Regane atlikti penktąjį atmosferinį bandymą (nebuvo atliktas). Vėlesnius Prancūzijos–Alžyro vyriausybių susitarimus 1997 m. atskleidė žurnalas „Le Nouvel Observateur“ įrodydamas, jog Prancūzijos kariuomenė Pietų Alžyre atliko daugiau branduolinių eksperimentų, nei viešai skelbiama.
Be to, kaip atsiminimų knygoje „Dans les arcanes du pouvoir“ (2017 m.) nurodo į pensiją išėjęs Alžyro generolas Rachidas Benyelles, „biocheminiai ir bakteriologiniai eksperimentai nebuvo nutraukti iki XX a. 9 dešimtmečio vidurio“. Tokie apgaule paremti santykiai tik sustiprina tarp dviejų valstybių šiandien tvyrančią įtampą.
Praėjus penkiems mėnesiams po „Gerboise Verte“ susprogdinimo, SSRS sulaužė atmosferinių bandymų memorandumą (1958 m.) ir 1961 m. Naujojoje Žemėje detonavo galingiausią istorijoje išbandytą bombą „Caras“ (58 mt). Tuo tarpu Prancūzija 1968 m. Fangataufos atole (Prancūzijos Polinezijoje) susprogdino savo pirmąją termobranduolinę bombą „Canopus“. Šioje vietoje prancūzai vykdė branduolinius bandymus 1966–1996 m. Tačiau, kol valdžia testavo masinio naikinimo ginklus, Šiaurės Afrikoje gyvenimas virto košmaru.
Dėl branduolinių bandymų nukentėjusių žmonių skaičius Alžyre svyruoja nuo 27 tūkst. (anot Prancūzijos saugumo ministerijos) iki 60 tūkst. (anot Alžyro branduolinės fizikos profesoriaus Abdulos Kadhimo al-Aboudi‘o). Regane apsilankius alžyriečių–prancūzų žurnalistei Larbi Benchihai (dviejų dokumentinių filmų apie Reganą autorei; apie branduolinius testus ji sužinojo tik 1996 m. persikėlusi į Paryžių), vietiniai pasakojo apie keistą medicininių problemų išaugimą nuo XX a. 8 dešimtmečio. „Kūdikiai gimdavo su atrofavusiomis galūnėmis, paplito skrandžio, odos, kepenų vėžiai, laikinas aklumas (dėl matytos ryškios šviesos).“ Nuo 1960 m. mažiausiai 150 tūkst. žmonių gyveno arba migravo per teritorijas, kur vykdyti branduoliniai tyrimai.
Kitokia padėtis pietvakarių Libijoje, kur radiacinis poveikis menkiau dokumentuotas. Tyrėjai susiduria su Prancūzijos, Alžyro bei Libijos institucijų nenoru bendradarbiauti. Daugelį Fecano (Libija) gyventojų 1960 m. ėmė kankinti kvėpavimo takų bei akių ligos. Ūminė akių infekcija taip paplito, jog metai praminti „oftalmologijos metais“. Po to sekė „raupų metai“ ar „gelsvo vėjo metai“. 70 metų ūkininkas Saadas Jibrilis iš Gčadavo kaimo teigė, jog 1960 m. lijo rūgštus lietus, gaišo kupranugariai, didėjo nevaisingumas. Taip nutiko, nes „smarkus lietus yra vienintelis Fecano požeminio vandens šaltinis“. Ištyrus vandenį jame nustatyta stipri radiacija. Tad „Libijos sąjungos prieš vėžį“ duomenimis, vėžiniai susirgimai ryškiausi pietuose, ypač plaučių vėžys. Smėlio grūdelyje spinduliuotė gali išlikti 24 tūkst. metų. „Su radiacija susijusios ligos yra perduodamos iš kartos į kartą“, – teigė Alžyro aukų paramos grupės „El Gheith El Kadem“ vadovas Abderahmanas Toumis.
2021 m. sausio 22 d. įsigaliojo Branduolinio ginklo uždraudimo sutartis (TIAN), kuri ne tik numato draudimą naudoti, finansuoti ar bandyti branduolinius ginklus, bet ir įpareigoja pasirašiusias valstybes rūpintis branduolinių bandymų aukomis bei išvalyti bandymų paveiktas teritorijas. Deja, nė viena branduolinė valstybė jos nėra pasirašiusi. Prancūzija argumentuoja tuo, jog sutartis „nesuderinama su realistišku ir progresyviu požiūriu į branduolinį nusiginklavimą.“ Tų pačių metų vasarį vakarų vėjai Sacharos smėlį nunešė iki Paryžiaus. Dangus virš „Šviesų miesto“ nusidažė ryškiai oranžine spalva. Prancūzijos nevyriausybinei organizacijai ACRO ištyrus smiltis, jose nustatytas aukštas radiacijos lygis, kurį lėmė dykumoje atlikti branduoliniai sprogimai.
