aA
„Lietuvai reikėtų tapti iš stumiančios savo piliečius iš savęs į kviečiančią. Nes per paskutinį šimtmetį, kurį šiandien švenčiame, buvo labai ryškus stūmimas įvairių, neatitinkančių tam tikro kanono lietuvių arba Lietuvos piliečių. Taip iš pradžių mes išstūmėm daug lenkakalbių, vėliau išstūmėm, išžudėm žydus ir dabar netgi mūsų požiūris į tuos emigrantus yra maždaug toks: „Išvažiavot ir gerai, mums jūsų nereikia, mes likom, mes būsim tikri lietuviai, o jūsų vaikai niekada negaus dvigubos pilietybės“ ir panašiai. Norėtųsi, kad pasikeistų šis požiūris, kad mūsų šalis kviestų ir vertintų savo tautiečius, o ne bandytų jų atsikratyti.“
Marius Ivaškevičius
© DELFI / Kiril Čachovskij

Atsiprašau, kad cituoju save, bet taip jau atsitiko, jog pernai metų gruodį ištaręs šiuos žodžius LRT radijo laidoje buvau paduotas į teismą, o vėliau kviečiamas į policiją pasiaiškinti, ar tikrai, viešai tai sakydamas, turėjau tikslą apšmeižti lietuvių tautą bei kurstyti neapykantą minimų tautinių grupių atžvilgiu.

Kadangi tas pasiaiškinimas taip ir neįvyko (atsisakiau tą daryti, o netrukus policija pati nutraukė šio piktybinio skundo tyrimą) pabandysiu tai padaryti dabar, artėjančio referendumo dėl dvigubos pilietybės fone.

Pirmiausia, žydai ir lenkakalbiai čia irgi tebuvo fonas, istorinis kontekstas, įvadas arba pretekstas kalbėti apie tai, kas su mumis vyksta šiandien.

Rinkdamas medžiagą pjesei „Išvarymas” Londone sutikau ne vieną lietuvį, kuris man tvirtino norėjęs grįžti į Lietuvą, pritaikyti čia savo įgytą patirtį, bet kaskart atsitrenkdavęs į sieną, į nuostatą, kad Lietuvai nereikia nei tos jo patirties, nei jo paties apskritai: pakėlei užpakalį (sparnus) ir netekai savo vietos. Išvarei ir – sudie.
Marius Ivaškevičius

Tarkime, kad jų išstūmimą, išžudymą lėmė okupaciniai sovietų ir nacių režimai ir Lietuva čia niekuo dėta. Tai yra tik pusė tiesos, bet - tarkime. Nes kalba šįkart yra ne apie juos, o jau apie mus – etninius lietuvius, tai yra jų (arba mūsų) stūmimą iš Lietuvos.

Sistemingą stūmimą, tarsi Lietuvoje veiktų nežinia kada ir kieno paleistas išvarymo mechanizmas, dėl kurio mes taip dramatiškai tirpstame.

„Išėjusiems negrįžti”- taip būtų galima jį pavadinti.

Pokaryje jį savo kailiu patyrė Sibirą išgyvenę tremtiniai, kai grįžę rasdavo ne tik kaimynų užimtus namus (neretai tų pačių, kurie juos įskundė), bet ir bendrą nuostatą: „Ko sugrįžai? Čia jau tavo nieko nėra.”

Atgavus nepriklausomybę, manau, tą skaudžiai pajuto po visą Ameriką išsiblaškę Lietuvos dipukai, karo pabėgėliai, pusšimtį metų sapnavę Lietuvą, bet, šiai atgavus laisvę, taip ir netapę jos dalimi.

O paskui ta pati dalia ištiko ir mūsų naujuosius migrantus. Rinkdamas medžiagą pjesei „Išvarymas” Londone sutikau ne vieną lietuvį, kuris man tvirtino norėjęs grįžti į Lietuvą, pritaikyti čia savo įgytą patirtį, bet kaskart atsitrenkdavęs į sieną, į nuostatą, kad Lietuvai nereikia nei tos jo patirties, nei jo paties apskritai: pakėlei užpakalį (sparnus) ir netekai savo vietos. Išvarei ir – sudie.

Bijau, kad ryškiausiai šią mūsų nuostatą atspindės artėjantis referendumas. Iš to, ką skaitau ir girdžiu aplink save, sprendžiu ir spėju, kad dviguba pilietybė ten bus sutriuškinta į vienus vartus.

Klausau visų argumentų, bet jaučiu vienintelį giluminį motyvą nubalsuoti būtent taip, o ne kitaip: „Kodėl kažkas turės du pasus, o aš ir toliau – tik vieną?”

„Man tas antras pasas tikrai nereikalingas”,- mąstys didžioji dalis sėsliųjų lietuvių, eidami prie balsadėžių,- „Tegu tie, kam jo reikia, sau ir balsuoja „už”.

Bet čia ir visa esmė: anie balsuoti negali, nes jie tos teisės neturi. Ir tai yra turbūt pirmas kartas Lietuvoje, kai mes balsuosime ne dėl savęs, o dėl kitų.

Siaurąja prasme – dėl kitų. Plačiąja, žinoma, dėl savęs, kad tas išvarymo mechanizmas būtų bent kiek pristabdytas. Man asmeniškai irgi nereikia tos dvigubos pilietybės ir, tikiuosi, jau neprireiks, bet kokią moralinę teisę aš turiu atimti iš kitų Lietuvą – iš žmogaus, kuris gimė lietuviu ir nori būti Lietuvos dalimi (kitaip jam būtų giliai nusispjauti į tą lietuvišką pasą). Sakote, o kaip gi pilietinės pareigos? Kur toks neaiškus dvigubas pilietis mokės mokesčius ir atliks karo prievolę? Betgi mokesčiai, bent jau Europoje, jau seniai mokami ne pagal pilietybę. Ir viengubas mūsų pilietis, apsigyvenęs ir dirbantis kur nors Berlyne, mokesčius mokės ten, o štai dvigubas, pasiskaičiavęs, kad mokesčių našta Lietuvoje jam būtų mažesnė, galbūt nuspręs tai daryti čia ir perkels į Lietuvą verslą.

Dar silpnesnis man atrodo argumentas dėl tos karo prievolės.

Būtent, kurią šalį karo atveju gins tas „dvigubas”? Tarsi mes ruoštumėmės karui su JAV, Airija ar Didžiąja Britanija, nes būtent šių valstybių piliečiai, pagal kilmę – lietuviai, daugiausia ir pretenduotų į tą lietuvišką pasą.

Sakyčiau taip: jei žmogus turės dvigubą pilietybę, iš kurios viena bus Lietuvos, yra didelė tikimybė, kad jis bus pasiruošęs šios savo tėvynės gynybai. Lygiai taip pat, kaip ir antrosios. Neturėdamas pilietybės, jis tikrai nesiverš čia kariauti, rizikuoti savo gyvybe už šalį, kuri jį atstūmė. Taigi logika paprasta: šios labai ribotos ir saugiai selektyvios dvigubos pilietybės atveju mes įgautume bent teorinę galimybę turėti daugiau karių ir mokesčių mokėtojų.

Pasilikę viengubą – atsisakytume šių žmonių.

Trečias iš didžiųjų „balsuoti prieš” argumentų atrodo jau visiškai skystas ir netgi šiek tiek gėdingas. Neva, kažkam to Lietuvos paso reikia tik vienam tikslui: kad be vargo galėtų keliauti ir gyventi Europos Sąjungoje.

Po velnių, jei ir taip, jei tarp siekiančių antros pilietybės ir bus vienas kitas toks – ką mes prarasim? Nieko. Tai paprasčiausias godumas. O gal pavydas ir kerštas, nes kažkas įgaus tokias pat teises, kaip mes, išlaikydamas ir kitas, pavyzdžiui, JAV pilietybę, kurios mums nelemta turėti.

Sakau, šis referendumas, mano akimis, yra pasmerktas, todėl tai jokia agitacija, o tik bandymas jo fone suprasti, kas iš tiesų su mumis vyksta ir kur yra šios išcentrinės, Lietuvą naikinančios, jėgos šaknys? Pavydas? Godumas? Empatijos trūkumas? Betgi nuo to, kad mūsų bus mažiau, kiekvieno atskiro Lietuvos piliečio vertė tikrai neišaugs. Ne, ji kaskart tik menkės.

Nežinau, gal aš klystu, pernelyg dramatizuoju (tokia jau mano profesija), bet stumianti Lietuva neturi ateities. Šiandien auga ir stiprėja tik siurbiančios tautos – siurbiančios į save žmones iš kitų tautų ir juos adaptuojančios.

Bet tikroji drama yra būtent šis referendumas: šimtai tūkstančių lietuvių pasaulyje užgniaužę kvapą laukia jo rezultatų ir jiems tai nėra žaidimas. Prarasti tėvynę, būti iš jos išstumtam, yra labai baisi patirtis. Ir nors šis referendumas pasmerktas, nuo mūsų balsų priklausys, ar mes paliksime šansą surengti ateity kitą. Tai yra, svarbu, kokiu skirtumu sekmadienį pralaimės toji dviguba pilietybė. Jeigu ištiks sutriuškinimas, viltis visa tai pakartoti bus ypatingai menka.
Marius Ivaškevičius

Ką jau kalbėti apie tuos mūsų emigrantus, kurie tik iškėlę koją iš Lietuvos nebetenka vilties ir teisės būti jos dalimi, yra laikomi dezertyrais, kone tautos išdavikais.

Galbūt tai mūsų gynybiniai apkasai, susiformavę istoriškai, bet šiandien juos laikas užkasti, bent jau tuos, kurie nukreipti į Vakarus.

Kartoju: kalba čia eina apie labai siaurą dvigubą pilietybę, kurią iš esmės galėtų gauti tik į Vakarus emigravę lietuviai arba jų palikuonys. Kokią grėsmę jie gali mums kelti? Vienintelę – kad turės teisę balsuoti Lietuvoje. Lygiai taip pat, kaip ir mes.

O visa kita… Dauguma jų gyvena gerokai labiau išsivysčiusiose šalyse ir tikrai Lietuvos pilietybė jiems reikalinga ne tam, kad pagerintų savo gyvenimą.

Jie emociškai jaučiasi Lietuvos dalimi. Tegu ne pilnai – tik pusiau. Betgi tokių žmonių, fiziškai gyvenančių vienoje šalyje ir sapnuojančių kitą, turinčių dvigubą identitetą ir nenorinčių (nebegalinčių) pasirinkti vienos tėvynės, nes gimė mišrioje šeimoje arba juos svetur išsviedė ambicija, geresnio uždarbio galimybė, karjera, kurios Lietuvoje jie negalėjo realizuoti, ateityje tik daugės.

Ir tai reikš, kad kaskart mes jų atsižadėsime, lengva ranka atiduosime juos kitai šaliai ir kitai tautai. Aišku, galima nurašyti šiuos žmones, sakralizuojant Lietuvos pilietybę ir tvirtinant, kad tik tikri, o ne „pusiau lietuviai”, gali čia būti piliečiais.

Galbūt tai pakels kiekvieno mūsų savivertę, bet Lietuva ir toliau sistemiškai bus išvaroma. Ir kai koks nors pašalietis mūsų paklaus: „Ei, o kodėl jūsų ten tiek mažai ir jūs nieko su tuo nedarote?”, mes oriai jam atsakysime: „Taip, mūsų mažai, bet už tai mes visi patriotai.”

Mums tai nuskambės oriai, o pašaliečiui – graudžiai. Gal net, spėju, juokingai. Toks susireikšminimas šiais laikais - ne pats patraukliausias bruožas.

Teisybė, yra dar šalių, neleidžiančių turėti antros pilietybės. Nedaug, bet yra. Tik nė viena jų neišgyvena tokio rekordiškai tragiško savo piliečių mažėjimo. Nė viena jų šia prasme taip dramatiškai nekraujuoja, kaip Lietuva. Ir nė viena tų šalių, kurios leido turėti dvigubą pilietybę, nebando sugrįžti prie viengubos. Bent jau aš negirdėjau.

Nes pasaulis tampa vis labiau atviras, o žmonės vis labiau mobilūs ir tie dvigubi piliečiai žmogiškąja prasme gal net yra vertingesni už mus, viengubus, nes jie turėjo drąsos rizikuoti, važiavo užkariauti pasaulio arba turėjo ryžto išvažiuoti į jiems svetimą šalį tam, kad išbristų iš skurdo.

Bet kuriuo atveju laikyti juos išdavikais yra kvaila ir menka. Daug protingiau yra už juos pakovoti, ką ir daro tos visos šalys su dviguba pilietybe. Rungdamiesi tarpusavyje, kas labiau myli Lietuvą, mes ją tiesiog išdraskysime. Nes Lietuva yra žmonės.

Be žmonių tai – laukai ir miškai.

Tikiu, kad yra rimtesnių argumentų „prieš” dvigubą pilietybę, bet aš čia pasitelkiau tuos, kuriuos dažniausiai girdėjau. Man jie atrodo labiau liaudies prietarų lygio. Būtent tokiame lygyje šiandien ir vyksta didžioji tautos diskusija dėl dvigubos pilietybės. Neatrodo, kad šiam referendumui būtų rimtai pasiruošta. Arba jis tyčia žlugdomas, per daug nesistengiant paaiškinti, kuriems galams mums to reikia.

Kam ir kokia nauda iš to žlugdymo – taip pat neturiu supratimo. Gyvenu tamsoje, kaip ir daugelis mūsų. Gal jokio sąmokslo čia ir nėra, tiesiog viskas vyksta taip nemokšiškai, atmestinai, kad ima panėšėti į sąmokslą.

O juk referendumas rimtas, mano akimis, net rimtesnis nei tie prezidento rinkimai. Taip, jam trūksta atraktyvumo, tų žaidimo ir šou elementų, kuriuos turi prezidento rinkimai, nes čia daug gyvų kandidatų, kuriuos galima sudaužt galvomis, priversti juos viešai peštis. Bet tikroji drama yra būtent šis referendumas: šimtai tūkstančių lietuvių pasaulyje užgniaužę kvapą laukia jo rezultatų ir jiems tai nėra žaidimas.

Prarasti tėvynę, būti iš jos išstumtam, yra labai baisi patirtis. Ir nors šis referendumas pasmerktas, nuo mūsų balsų priklausys, ar mes paliksime šansą surengti ateity kitą. Tai yra, svarbu, kokiu skirtumu sekmadienį pralaimės toji dviguba pilietybė. Jeigu ištiks sutriuškinimas, viltis visa tai pakartoti bus ypatingai menka.

Tada tiems šimtams tūkstančių lietuvių pasaulyje nieko kita neliks, kaip tik nuryti šią nuoskaudą ir gyventi toliau, vis mažiau save siejant su Lietuva.

Jie tai kaip nors išgyvens. Jausis iš čia išvaryti ir tols vis toliau ir toliau, taip, kad per kitą bandymą grąžinti jiems pilietybę mes jų jau nebematysime.

Aš esu laisvas menininkas, visiškai laisvas, kaip paukštis, ir šitos savo nuomonės nederinau su niekuo, net su šeimos nariais. Tiesiog nemanau, kad šiandien, taip dramatiškai tirpdami, mes turime tokią prabangą - svaidytis žmonėmis, kurie dar nori būti lietuviais.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(203 žmonės įvertino)
4.2315

Top naujienos

LKL užkulisiai: kodėl „Rytas“ nepanoro australo ir kaip pergalės neatnešė net pažadėti „iPhone“ laida „Krepšinio zona“ (28)

Eurolyga jau žino savo šių metų čempionus bei prizininkus, o po poros savaičių juos turės ir...

Mažame Lietuvos mieste dirbančiai gydytojai pacientai negaili pagyrų: kaip jai pavyko tapti visų mylima (26)

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ( VLK ) duomenimis, Lietuvoje dirba...

Po kepinančio karščio – audringos liūtys, vėjas ir perkūnija: skelbia, kuriems miestams klius (6)

Antradienio pirmoje dienos pusėje vyraus nepastoviai debesuoti ir sausesni orai .

Sklinda kalbos apie „valstiečių“ partijoje bręstantį sukilimą: Skverneliui mato du kelius (206)

Dar prieš pirmąjį Prezidento rinkimų turą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS...

Valančiūnas – apie FIBA 2019 akistatą su kanadiečiais: pasistengsime „išspardyti užpakalius“ (9)

Atrodė, kad tai eros pabaiga: po septynerių ištikimybės metų Toronto „Raptors“ išmainė...

„Valstiečiai“ siūlo užmiršti Karbauskio kalbas ir žiūrėti į ateitį (146)

Porą savaičių blaškęsi ir traukimusi iš valdžios rinkėjus gąsdinę „valstiečiai“...

Tūkstančiams dirbančių – lemtingas galvosūkis dėl pensijų: termino pabaiga negailestingai artėja (93)

Kokio dydžio pensiją gausite? Ar likti II pakopos pensijų fonduose? Klausimai, kuriuos sau užduoda...

Brandūs vyrai atvirai: kodėl jie renkasi jaunas moteris? (151)

Tenka daug kalbėtis su žmonėmis gana asmeniškomis temomis. Ypač mėgstu pasiklausyti, ką kalba...

Vitulskienė atidarė plius dydžio drabužių parduotuvę: pagaliau moterys priima savo kūną tokį, koks yra (84)

Gegužės 20 dieną Erika Vitulskienė įsimins visam gyvenimui. Pirmadienio vakarą sostinėje...

Šeimoje – tikras stebuklas: pirmąkart gimė šešetukas, nesitikėjo net medikai (8)

Lenkijoje viena moteris pirmąkart šalies istorijoje pagimdė šešetuką, o kiekvienas naujagimis...