Vienintelė teisinga išeitis – išsaugoti kuo daugiau eilinių vokiečių karių gyvybių, t. y. kapituliuoti. Panaši situacija telkiasi virš Rusijos generalinio štabo galvos. Karas tęsiamas. Vyksta Rusijos pajėgų puolimas Ukrainoje, tarsi ir nepralaužtos gynybinės linijos, bet apsiskaičiuota gerokai ir per dideliu mastu.
Rusiškas blitzkriegas nepavyko. Putlerio sutelktų karių skaičius nepakankamas užimti visą Ukrainą, o juo labiau okupuoti ją. Karas virsta į ilgalaikį, kuris finansiškai Rusijos biudžete pražiodina sunkiai užlopomą skylę.
Rusijos – Ukrainos karas vyksta trijose plotmėse: karinėje, ekonominėje ir informacinėje. Visose šiose plotmėse Kremlius padarė grubių planavimo klaidų. Kai ko nepridėjo, kai kur įdėjo per daug optimistinius duomenis, kai ko nenumatė, tad atsidūrė padėtyje, kurioje 1918 metais buvo Vokietijos generalinis štabas.
Kaip žuviai, išmestai ant kranto, gyvybiškai trūksta vandens, taip šiandien Vladimirui Putinui ir artimiausiai jo aplinkai reikia apčiuopiamų karinių pergalių. Greitai sueis mėnuo karo Ukrainoje, o pasigirti Kremliui nėra kuo.
Didžiausi Ukrainos miestai neužimti. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kontroliuoja padėtį šalyje. Absoliuti dauguma ukrainiečių nenori jėga brukamo „rusiško pasaulio“.
Per Kremliaus kontroliuojamas rusiškas televizijas gali valandų valandas pasakoti apie sėkmingą karinę operaciją Ukrainoje. Vis dėlto po mėnesio net ir praplautų smegenų ultra patriotai paklaus, o tai kur rezultatai?
Metai iš metų, diena iš dienos, per propagandinius medija kanalus pasakota apie nenugalimą Rusijos armiją. Apie rusiško ginklo jėgą. Apie tai, kad galime pakartoti 1945 metus. Ekrane viskas gražu, bet vietoj pergalės parado Kijeve į Rusiją plaukia cinkuoti karstai. Karo baigtis – neaiški.
Susvyruos ne tik tikėjimas greita ir lengva Rusijos pergale, bet ir tikėjimas pačiu švenčiausiu Vladimiro Putinu neklystamumu ir jo nepakeičiamumu. Putleris tą gerai supranta, tad artimiausiomis dienomis dės visas pastangas, kad Rusijos armija pasiektų bent kažkokių apčiuopiamų pergalių mūšio lauke.
V. Putinas ne humanistas, jam negaila eilinių Rusijos karių, tapusių patrankų mėsa, ar juo labiau civilių Ukrainos gyventojų. Bus mestos didelės jėgos perlaužti karo eigą Kremliui palankia kryptimi.
Į karą ateini toks, koks esi tą dieną. Sveikas arba ligotas, pasirengęs arba ne. Gali karo metu bandyti keisti savo kariuomenės parengtį, ekonomikos atsparumą. Kažkiek gal ir pavyks. Bet didesne dalimi – ne. Esi toks, koks esi, ir turi toks kariauti.
Į informacinį karą taip pat ateini toks, koks esi tą dieną. O čia taip pat didžiulės Rusijos problemos. Ilgą laiką propagandistai pasakojo, kad ukrainiečiai tik ir laukia išlaisvinimo nuo nacizmo, o pasirodė – netiesa. Pasakojo, kad Ukraina – tai dvi dalys, ten šalies vakaruose gyvena nacionalistai, bet centrinėje, rytų ir pietų Ukrainoje – tai Rusijos besiilgintys rusakalbiai, išaiškėjo – tai Kremliaus propagandinis mitas. Pasakojo, kad Ukrainos kariai išgirdę šūvį į orą išsilakstys – neišsipildė. Galiausiai propagandistai kalbėjo, kad nesiruošia Rusija užpulti Ukrainos, kad karo nebus. Ir vėl pamelavo.
Kremliaus medija melą skleidė ilgai ir metodiškai. Tad dabar, susidūrus su realybe, pakeisti transliuojamą plokštelę galima, bet greitai pakeisti žmonių požiūrį reikia laiko. O laiko trūksta. Katastrofiškai trūksta.
Visiškai nepasirengusi Putlerio propaganda atsidūrė savotiškose lenktynėse. Lenktynės tarp televizijos gebėjimo įsūdyti masėms patriotinį vaizdą ir atidundančio ekonominio cunamio. Gali kiek nori pasakoti, kad visi, kas yra tikri Rusijos patriotai, stokitės už V. Putino nugaros ir kartu kaukimės su priešu.
Problema ta, kad dėl pradėto karo prieš Ukrainą absoliuti išsivysčiusio pasaulio dauguma įvedė griežtas ekonomines sankcijas Rusijai. Sankcijas, kurių ekonominių pokyčių apimtis ir greitis nenumatyti ir netikėti.
Jei būtų žinota apie tokias rimtas ekonomines sankcijas iš anksto, tai būtų buvę galima iš anksto propagandiškai paruošti žmones. Prikabinti makaronų, kad dėl visko kalti kolektyviniai Vakarai, kurie patologiškai nekenčia Rusijos ir jos žmonių. Dabar tam nesiruošta.
Ekonominės sankcijos priimtos. Eilėje laukia naujos. Kol kas iš Rusijos miestų, miestelių ir kaimų parduotuvių lentynų būtiniausios prekės nedingo. Bet tai kol kas. Prekių atsargos baigsis sandėliuose, o naujų neatveš. Eilinių žmonių ekonominė gerovė suprastės. Tad propagandistai turi liaudžiai čia ir dabar įtaigiai paaiškinti, kad staigus, nelauktas ir gilus ekonominis nuosmukis nėra V. Putino kaltė.
Informaciniame kare pakeisti žmonių požiūrį reikia laiko. Geriausiai propaganda veikia ilguoju ir vidutiniu laikotarpiu. Trumpuoju – ima buksuoti ir springti. Propaganda nėra absoliuti, tai ne magija, ji negali pakeisti realybės.
Įsivaizduokime eilinę rusų šeimą – tėvą, motiną ir du jų nepilnamečius vaikus. Dėl ekonominių sankcijų, pasaulio bendrovių pasitraukimo iš Rusijos rinkos, tėvas neteko darbo. Jis – piktas. Augančios produktų kainos, menkstantis pasirinkimas ir mažėjanti perkamoji galia neleidžia ramiai miegoti motinai. Banke buvusios santaupos per naktį tapo bevertėmis. Nervinasi tėvas ir motina.
Nebeliko „Mcdonalds“, „Coca Colos“ ir, svarbiausia, neįmanoma nusipirkti naujos vaizdo plokštės, kad kokybiškai galėtum žaisti kompiuterinius žaidimus. Dabar po namus nelaimingas vaikšto nepilnametis paauglys. Rusijoje blokuotas socialinis tinklas „Instagram“, neprieinama vaizdo dalijimosi platforma „Youtube“. Ašaros bėga nepilnametės dukros skruostais.
Tokių hipotetinių šeimų Rusijoje tūkstančiai ir visos jos – nelaimingos ir piktos. Išgirtiems Kremliaus propagandistams greitai ir įtikinamai paaiškinti, kaip čia taip atsitiko, kad viskas iki vasario 24 dienos plius minus buvo gerai ir kas tokio atsitiko, kad šalis atsidūrė ten, kur atsidūrė, tampa sunkiai išsprendžiamu uždaviniu. Galima ir toliau per propagandinius televizijos kanalus taukšti apie aštuonerius metus Ukrainos neva vykdytą agresiją prieš Luhanską ir Doneską.
Bet ekonominę gerovę praradusiems Rusijos žmonėms tos kalbos yra tas pats, kas nabašnikui statyti klizmą ir tikėtis, kad jis prisikels. Ilgą laiką Rusijoje tarsi galiojo nerašytas kontraktas tarp V. Putino ir eilinių žmonių. Kontrakto esmė: iš eilinių rusų atimamos politinės laisvės ir teisės, bet mainais suteikiama santykinė ekonominė gerovė. Esi bebalsis vergas, bet sotus vergas.
Dėl V. Putino politikos vykdymo ir įvestų sankcijų griaunamųjų pasekmių ekonominė gerovė dingo. Kontraktas pažeistas. Sotumo neliko – liko tik vergo pančiai.
Kadangi propaganda greitai nesugebės nuraminti eilinių rusų nepasitenkinimo, o ekonominė gerovė negrįš į buvusią padėtį, Putleris savanoriškai iš valdžios nesitrauks, lieka tik vienas kelias – barbariškų represijų prieš savo žmones įvedimas. Nepaklusnumas valdžiai bus griežtai baudžiamas.
Tiesa, V. Putino čia laukia viena rimta problema. Didelės jam pavaldžios specialios Rosgvardijos pajėgos yra išsiųstos kariauti į Ukrainą. Kadangi jos moka tik guminėmis lazdomis mušti beginklius prieš valdžią protestuojančius Rusijos gyventojus, o kariauti nemoka, tai nieko nuostabaus, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos šiuos pseudo karius doroja kaip šiltą vilną. Žiūrėk, po kiek laiko Putleriui katastrofiškai pritrūks Rosgvardijos karių malšinti neramumus pačioje Rusijoje.
Praėjusią savaitę Lietuvoje minėjome šalies nepriklausomybės atkūrimo Kovo 11 – osios šventę. Sveikindamas Lietuvą, socialiniame tinkle Twitter Ukrainos prezidentas V. Zelenskis rašė: „Jūsų šventė – mūsų šventė. Mūsų pergalė – jūsų pergalė“. Absoliučiai teisingi žodžiai. Mintį galima papildyti, kad ukrainiečių pergalė būtų ne tik jų, mūsų, laisvo pasaulio, bet ir laisvosios Rusijos pergalė.
