Lietuvoje taip pat yra bent viena labai akivaizdi priežastis į Sočį pažvelgti ne tik kaip į vieniems labiau, kitiems mažiau įdomią pasaulinę sporto šventę. Jau kurį laiką egzistuoja ir tema tikrai rimtai diskusijai net šalies užsienio politikos klausimais, tačiau ši diskusija kažkodėl taip ir neprasidėjo.
Kalbu apie išsiskyrusias prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Algirdo Butkevičiaus pozicijas dėl to, ar verta vykti į Sočio olimpines žaidynes.
Lietuvos vadovė dar gruodžio viduryje paskelbė, kad į Sočį nevyks, taip prisijungdama prie viešai nepaskelbto, bet akivaizdaus JAV, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių lyderių boikoto. Prezidentė paaiškino, kad taip nusprendė dėl žmogaus teisių pažeidimų Rusijoje bei šios šalies elgesio su Rytų partnerystės valstybėmis ir pačia Lietuva.
Premjeras A. Butkevičius po tokio D.Grybauskaitės sprendimo kiek padvejojo, tačiau netrukus pareiškė, kad į Sočį vyks. Oficialiai suformuluota skirtingo A. Butkevičiaus sprendimo priežastis – noras pagerbti Lietuvos sportininkus. Tačiau toks paaiškinimas net viešųjų ryšių požiūriu atrodo tikrai silpnas – tarsi prezidentė, kuri surengė oficialias sportininkų palydas ir asmeniškai įteikė jiems trispalvę, sportininkus būtų pagerbusi mažiau.
Vienokias ar kitokias šių argumentų variacijas naudojo net kiti Socialdemokratų partijos atstovai, tačiau premjeras jų tikrai vengė. Ir už tai jį tikrai verta pagirti. Nes, kaip taikliai pastebėjo konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis, viešai pataręs A. Butkevičiui taip pat nevykti į Sočį, „politikos viršūnė Maskvoje labai seka, studijuoja ir džiaugtųsi, jeigu Lietuvos vadovybėje būtų skilimas, kad ir šituo klausimu“.
Skilimo išvengti, žinoma, nepavyko, bet kadangi jis bent jau nebuvo viešai afišuojamas, Kremliui per daug džiaugtis šiuo atžvilgiu, ko gero, netenka. Daug labiau jį būtų pradžiuginusi galimybė rimčiau (ypač jei tai būtų išsilieję į viešumą) sukiršinti Lietuvos valdžios atstovus.
Tačiau grįžkime prie esmės. Ką skirtingos Lietuvos prezidentės ir premjero pozicijos dėl vykimo į Sočį sako apie pačią Lietuvos užsienio politiką? Ir kaip vis dėlto buvo išmintingiausia pasielgti?
Politinės dilemos esmę, ko gero, taikliausiai suformulavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas. Prezidentei nusprendus nevykti į Sočį, jis priminė, kad Rusijos vadovybės veikla bent jau praėjusių metų antrąjį pusmetį Lietuvos atžvilgiu nebuvo nei konstruktyvi, nei draugiška, nei atitinkanti normalių kaimyninių santykių dvasią. Todėl prezidentės sprendimas tikrai neatrodo nepagrįstas.
Ir iš tiesų – vienareikšmio atsakymo visiems atvejams tikrai nėra. Maža to, reiktų pripažinti, kad net skirtingi prezidentės ir premjero sprendimai ir elgesio modeliai teoriškai galėtų reikšti gerai apgalvotą ir net gudrią valstybės politiką.
Vadinamoji „gerojo ir blogojo policininko“ taktika tarptautiniuose santykiuose naudojama net labai dažnai. Kai ji iš tiesų koordinuota, apgalvota ir taikoma siekiant konkrečių tikslų bei turint aiškų planą, kaip jų pasiekti, tokia taktika gali būti net labai veiksminga. Maža to, tarptautinių santykių praktikoje plačiau vartojamas signalas yra ir „atstovavimo lygio sumažinimas“, todėl, vėlgi teoriškai, prezidentės sprendimas nevykti į Sočį, o premjero vykimas galėtų tarnauti ir savotišku nepasitenkinimo signalu Rusijai ir ženklu, kad Lietuva yra pasirengusi toliau bendradarbiauti.
Todėl iš esmės dabartinė padėtis negali būti vertinama nei kaip savaime bloga, nei gera. Tačiau problema ta, kad, mano turimais duomenimis, A. Butkevičiaus sprendimas nebuvo derintas ne tik su Prezidentūra, bet ir su Užsienio reikalų ministerija, kurią koalicinėje Vyriausybėje kontroliuoja paties A. Butkevičiaus partija. O tai reiškia, kad A. Butkevičiaus žingsnis iš esmės yra dar vienas ne valstybinės, o „asmeninės“ užsienio politikos vykdymo Lietuvoje pavyzdys.
Įdomu pastebėti, kad net su niekuo nederintu vizitu į Kijevą skandalą sukėlusi Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pasimokė iš savo klaidų. Paklausta, ar ji vyktų į Sočį, politikė teigė, kad sprendimui priimti reiktų išsamių politinių konsultacijų. L. Graužinienė žadėjo konsultuotis bent jau su Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetais. Tuo tarpu A. Butkevičius, atrodo, konsultavosi nebent su savo paties patarėjais.
Tad, atmetus ne itin įtikinamai skambantį teiginį apie būtinybę būtent taip pagerbti Lietuvos sportininkus, koks tada yra premjero motyvas vykti į Sočį ir tuo pačiu prisidėti prie Rusijos prezidento V. Putino asmeninio projekto įgyvendinimo? Juk niekam nėra paslaptis, kad olimpinės žaidynės Sočyje turėtų būti tarsi asmeninės šlovės paminklas V. Putinui.
Atsakymą nuspėti nesunku. A. Butkevičius, atrodo, niekaip negali susitaikyti su tuo, kad jo Vyriausybės viešai deklaruota „santykių su Rusija perkrovimo“ politika patyrė nesėkmę. Todėl ir toliau bando demonstruoti geranoriškumą, nors į ankstesnį šios Vyriausybės rankos tiesimą bendradarbiavimui Rusija iki šiol atsakė tik naujais kirčiais Lietuvai.
Todėl kyla klausimas, kokios yra prielaidos tikėtis, kad šį kartą bus kitaip? Ypač turint galvoje, kad esminiais Rusijai derybų su „Gazprom“ bei kitais klausimais ši Vyriausybė aukoti Lietuvos interesų vien dėl geresnių politinių santykių Rusija vizijos kol kas nesutinka. Beje, už tai A. Butkevičių taip pat derėtų pagirti, nes spaudimo nusileisti Maskvos reikalavimams užtenka ne vien iš Rusijos, bet ir pačioje Lietuvoje.
O jei tikėtis, kad Rusijos elgesį Lietuvos atžvilgiu galima pakeisti tokiais sprendimais, kokį priėmė A. Butkevičius, kaip tuomet vertinti jo žingsnį? Oponentams būtų proga šaipytis, kad A. Butkevičiaus politikos esmė – „atsukti kitą skruostą“. Kalbant rimčiau, jau seniai faktais įrodyta, kad nuolaidžiavimas V. Putino režimui niekuomet neduoda jokių rezultatų. Ir atvirkščiai, tvirta pozicija dažnai bent jau priverčia Kremlių gerbti savo oponentą.
Tiesa, dramatizuoti premjero vykimo į Sočį taip pat nereikia. Kažkokios konkrečios žalos bendrai Lietuvos užsienio politikai, panašios į tą, pavyzdžiui, kurią lėmė L. Graužinienės su niekuo nesuderintas vizitas į Kijevą, šį kartą įžvelgti tikrai būtų nelengva.
Tačiau bendrą labai pavojingą tendenciją konstatuoti tenka: gerai apgalvota ir koordinuota Lietuvos užsienio politika ir toliau lieka tik miražas. Vietoj jos – „asmeninių užsienio politikų“ ar net asmeninių interesų užsienio politikoje paradas.