Lukiškių aikštė: ar bus išgirsti piliečių balsai?

Jokia vieta Lietuvoje nesusilaukė tiek konkursų, kiek Lukiškių aikštė. Vizijų buvo įvairių, bet apsistota prie idėjos išgrįsti aikštę akmenimis ir įkalti dar vieną paminklą. Tarsi sakant: „Viskas. Taškas. Teismas baigtas.“

Matyt, tiek Kultūros ministerijai, tiek architektų bendruomenei jau bloga nuo šios aikštės – arba nuo įkyrumo organizacijų, kurios antrą dešimtmetį reikalauja dar vieno ideologinio paminklo. Vieninteliai, kuriems rūpi dabartinė aikštė kaip gyva erdvė, yra miestiečiai, kurie ateina čia praleisti laisvalaikį.

2009 m. Lukiškių aikštėje inicijavome muilo burbulų šventę „Burbuliatorius“, siekdami atskleisti šios žaliosios viešosios erdvės potencialą. Iniciatyva tapo tvari – kas antrą vasaros pirmadienį, vakare, čia renkasi keli šimtai įvairaus amžiaus miestiečių (kartais dalyvių skaičius siekia tūkstantį), kurie kartu pučia muilo burbulus, iškylauja, žaidžia lauko žaidimus, muzikuoja, dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse. Iniciatyva tapo tvari: palaikoma tik pačių dalyvių aktyvumo, ji vyksta jau penktą sezoną. Nuo miesto triukšmo medžių apsaugotoje pievoje miesto centre gali saugiai žaisti vaikai. Mūsų nuomone, gyvybinga pieva miesto centre, matoma net stambiame miesto žemėlapyje, yra išskirtinis Vilniaus rekreacinis turtas.

Manome, kad ši vertinga erdvė reikalauja kur kas daugiau dėmesio ir politinės valios, nei jai skyrė paskutinio konkurso organizatoriai bei konkursą nugalėjusių darbų autoriai. Ši erdvė reikalauja viešų debatų, o ne paskubomis priimamų sprendimų. Mūsų įsitikinimu, paskutinį konkursą laimėjęs Lukiškių architektūrinio aikštės sutvarkymo projekto autoriai, o taip pat Lukiškių aikštės paminklo konkurso sąlygas formulavę specialistai nuvertina aikštės potencialą ir augantį rekreacinių zonų mieste poreikį.

Konkurso rengėjams piliečių nuomonė nesvarbi

Nuosekliai laikydamasi pozicijos, kad „visuomenė vargu ar gali tinkamai įvertinti meninę projektų idėją ir jų organišką santykį su aikšte“, Kultūros ministerija nepadarė nieko, kad įtrauktų miestiečius į viešosios erdvės vizijų generavimą ir diskusijas. Paskutinis konkursas buvo organizuotas paskubomis, tinkamai neinformuojant miestiečių apie konkursui pateiktus darbus. Prastos konkurso darbų eksponavimo sąlygos jau buvo neigiamai įvertintos konkurso dalyvių. Lukiškių aikštės monumento konkurso sąlygas ir darbus pristatantys stendai, atviros diskusijos apie šios viešosios erdvės reikšmę miestiečių grupėms, savalaikis konkurso darbų eksponavimas viešojoje erdvėje – šios elementarios dialogo su visuomene priemonės taip ir nebuvo panaudotos.

Tačiau konkursai, kurie skelbiami pasiduodant įvairių organizacijų spaudimui ir kurių rengėjai iš pat pradžios atsiriboja nuo viešosios nuomonės, pasmerkti nesėkmei. Viena pagrindinių konkurso sąlygų – organiškas monumento santykis su aplinka – nebuvo išpildyta. Skelbiant du konkursus, kurių vienas buvo skirtas Lukiškių aikštės architektūriniam projektui, o kitas – Lukiškių aikštės monumento meninei idėjai, vieninga aikštės koncepcija nebuvo išplėtota. Architektūrinis aikštės projektas „Ramybė“ („R. Paleko archstudija) sukūrė sąlygas monumentui patalpinti bet kurioje aikštės dalyje. Tuo tarpu paminklo konkursą nugalėjęs objektas („Tautos dvasia“, autoriai Vidmantas Gylikis, Vytenis Hansell ir Ramunė Švedaitė) nėra kontekstualus ir, iš principo, galėjo būti patalpintas bet kurioje aikštės dalyje, ir net nebūtinai šioje aikštėje.

Nuo šių metų birželio mėnesio Lukiškių aikštėje vyksta akcija „Mikro-protestas nr.1“, kuri skirta miestiečiams išreikšti savo požiūriui į aikštės rekonstrukciją ir idėją įrengti paminklą. Protesto dalyviai sukuria mažus transparantus, kuriuos patalpina įvairiose aikštės vietoje. Viename jų parašyta: „Jeigu piliečiai negali įvertinti meno kūrinių viešosiose erdvėse, renkite paminklus savo sodybose“. 

Architektūrinis projektas „Ramybė“: ką čia veiks miestiečiai?

Aikštės sutvarkymo projektas „Ramybė“, kurį laimėjo “R. Paleko archstudija“, kelia nemažai klausimų: kodėl aikštę pasirinkta išgrįsti akmenimis? Kokiu tikslu tankinamas medžių žiedas? Kodėl vieninteliai žali plotai aikštėje – tai 1-2 m. skersmens salos aplink medžius? Istorinio paaiškinimo idėjai išgrįsti Lukiškių aikštę akmenimis nėra: aikštė niekada nebuvo akmeninė.

Architektas R. Palekas teigia, kad du trečdaliai aikštės bus skirta rekreacijai. Tačiau rekreacinę funkciją atlieka dabartinės žalios vejos. Aikštės pievos atveria laisvalaikio veiklų įvairovę. Akmeninė danga nėra patogi nei pėstiesiems, nei vaikų vežimėliams, nei dviratininkams. Šitoks judėjimo apribojimas pateisina aikštės rekonstrukcijos projekto vardą – „Ramybė“, tačiau ignoruoja miestiečių poreikius.

“Ramybės“ autorių vizijoje medžių žiedą siūloma sutankinti, o suoliukai projektuojami tarp medžių. Nereikia būti ekspertu, kad pastebėtum kitą akivaizdų dalyką: Lukiškių aikštėje po liepomis nerasi nė vieno žmogaus – visi buriasi medžių lajos pakraščiuose arba centre. Panaikinus žalias vejas pokalbiai apie rekreacinį aikštės panaudojimą virsta fikcija.

Įdomu, kad ankstesniame, 2009 m. vykusiame Lukiškių aikštės sutvarkymo architektūriniame konkurse, trečią vietą laimėjęs „R. Paleko archstudijos“ projektas kaip tik buvo orientuotas į miestiečiams draugiškos rekreacinės aplinkos kūrimą. Su projektu galima susipažinti Architektų sąjungos puslapyje. Pieva ir gėlynai 2009 metais siūlytoje aikštės vizijoje užėmė didžiąją aikštės dalį. Aną kartą vertinimo komisija pirmos vietos neskyrė nė vienam projektui, o per metus radikaliai pasikeitė ir R. Paleko pozicija: dabar architektas siūlo aikštę išgrįsti, nes „žalių plotų Vilniuje netrūksta“. Kitaip tariant, kol turime žaliuosius plotus, galime juos naikinti. Tačiau tai vienintelė Vilniaus aikštė su vejomis, o artimiausia žalia zona yra pieva Neries dešiniajame krante, kurioje ruošiamasi tiesti greitkelį. Žali plotai yra Vilniaus miesto vertybė, tačiau jų skaičius žaibiškai mažėja. Veikiau reikia dėti papildomas pastangas šių rekreacijos lopinėlių išsaugojimui.

Nesinorėtų tikėti, kad paskutinis Lukiškių aikštės konkursas yra vidinių intrigų ir susitarimų pasekmė, mat „kompromisiniai“ sprendimai ne tik atima iš vilniečių vieną iš nedaugelio rekreacijos zonų miesto centre, bet demonstruoja Lietuvos architektų autoriteto nuosmukį. Architektų nesugebėjimas nuosekliai atstovauti savo išvystytai vizijai ir ginti ne užsakovų, o visuomenės interesus, paverčia viešąsias erdves politinių interesų grupių žaisliukais. 

Dar vienas ideologinis paminklas – grįžimas į sovietmetį

Reikalaudama ideologinio paminklo Lukiškių aikštėje, Laisvės kovotojų sąjunga paradoksaliu būdu advokatauja sovietmečiu suformuotam šios aikštės modeliui. Ši aikštė tapo centrine ideologine vieta sovietmečiu, sustiprinant vizualinius ryšius su Tauro kalnu ir įrengiant aikštėje ideologinį paminklą. Kaip tik tada aikštė ir ėmė tarnauti valstybinėms šventėms ir paradams, tapo pagrindine reprezentacine sovietmečio Lietuvos aikšte.

Idėja paversti aikštę pagrindine Lietuvos reprezentacine aikšte pratęsia 1949-1952 m. pradėtą įgyvendinti aikštės viziją. Tai, kad praėjus dvidešimt trims Nepriklausomybės metams vėl siekiama atkurti sovietmečiu primestą aikštės funkciją, yra istorinis kuriozas. Šis kuriozas užprogramuotas architektūrinio konkurso sąlygos.

XXI amžiuje mintis paversti vienintelę žalią aikštę memorialine zona, kuri atsigauna tik kelis kartus per metus valstybinių švenčių proga, neatrodo labai šviesi. Ar Vilniuje trūksta reprezentacines funkcijas atliekančių aikščių bei Laisvės ir Nepriklausomybės simbolių? Rekonstruotose Kudirkos ir Katedros aikštėse jau įrengti valstybingumo simboliai, o pačios aikštės puikiai tarnauja valstybinių švenčių paminėjimui. Prie Mažvydo bibliotekos įrengtas paminklas Kovo 11-ajai. Prie pat Lukiškių aikštės Aukų gatvėje įrengtas paminklas Sovietų okupacijos aukoms atminti bei paminklas Lietuvos tremtiniams, kentėjusiems ir žuvusiems Jakutijoje. Pats Genocidų aukų muziejaus fasadas atlieka memorialinę funkciją. Laisvę, kovas ir pasipriešinimą menančių paminklų sąrašas yra kur kas ilgesnis.

Prie kokio aikštės scenarijaus linkstama šiandien: per dvidešimt trejus Nepriklausomybės metus natūraliai susiklosčiusio rekreacinio aikštės panaudojimo ar sovietmetį primesto scenarijaus, kai ideologizuotos aikštės dominuojanti funkcija buvo reprezentacine, atkūrimo? 

Paminklas gali būti takas: alternatyvios atminties formos

Prieš metus prie Lukiškių aikštės buvome organizavę atvirą diskusijų platformą „Gatvės Blogą“, kurios metu kvietėme miestelėnus pasidalinti savo Lukiškių aikštės vizijomis. Diskusijos su skirtingą patirtį turinčiais žmonėmis mums leido suprasti, kad paminklo reikalaujantys miestiečiai siekia įamžinti pirmiausia savo asmeninę atmintį apie žuvusiuos artimuosius ir tremtį. Tai mums leido iškelti klausimą apie alternatyvias paminklo formas. Ar esate pastebėję, kaip elgiasi žmonės prie savo artimųjų kapų? Jie glosto antkapinius paminklus, o kartais kalbasi su išėjusiais. Gyva atmintis reikalauja gyvų šiltų formų, per kurias ji taps prieinama kitiems miestiečiams bei miesto svečiams, kurių istorinė patirtis yra kitokia.

Gyva atmintis ir gyva istorija nėra akmeninis stabas – arba „dieną ir naktį matomas objektas iš patvarių medžiagų“, kaip apibrėžia monumentą konkurso sąlygos. Paminklas gali būti takas, kanalas arba fontanas. Pats judėjimas aikšte gali tapti praeities įprasminimo ritualu. Viešoji erdvė yra vieta, kur miestiečiai būna kartu ir gali dalintis skirtingomis patirtimis ir skirtingais požiūriais. Mes matome Lukiškių aikštę būtent tokią – ne kaip šaltą memorialinę erdvę, o kaip jauki žalia vieta, kur gali susirinkti skirtingų kartų ir skirtingas istorines patirtis turintys žmonės, kurie dalinsis savo istorine ir kultūrine patirtimi.

Jekaterina Lavrinec yra miesto antropologė, bendruomeninių meno projektų kuratorė.

Julius Narkūnas yra architektas, kūrybininkas.