Džiaugiuosi ne tik todėl, kad tokių renginių labai reikia šiuolaikinės visuomenės sąmoningumui plėsti, bet ir dėl to, kad konferencijoje išsakytos mintys „užkabino“ gerbiamus mūsų teisinės akademinės aplinkos narius. Kadangi nuomonių ringe supriešinamos mintys iš dalies siejasi su mano pranešimu, norėčiau pateikti kelis pastebėjimus ir pristatyti savo pranešimo teiginius.
Ar panašios Lietuva ir Uganda?
Kitą dieną po konferencijos sulaukiau netikėto žurnalistų skambučio: „Ar tiesa, kad pranešime sulyginote Lietuvą su Uganda?“
Nustebau – kaip galėčiau Lietuvą, demokratinę Europos Sąjungos valstybę, lyginti su Uganda, valstybe Centrinėje Afrikoje, kuri kritikuojama dėl rimtų žmogaus teisių pažeidimų, laisvos žiniasklaidos suvaržymo, ir kurioje homoseksualumas baudžiamas įkalinimu iki 14 metų. Tuo tarpu Lietuva ne tik deklaruoja draudžianti diskriminaciją, bet čia iš tiesų baudžiama už neapykantą kurstančius komentarus ir veika prieš asmenį dėl jo seksualinės orientacijos traktuojama kaip sunkinanti aplinkybė.
Matydama stiklinę pusiau pilną (t.y. Lietuvoje daugiau gerai negu blogai), tokio sulyginimo nedariau – tačiau jį netiesiogiai daro tarptautiniai stebėtojai ir komentatoriai. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Specialusis Pranešėjas nuomonės laisvės ir saviraiškos klausimais Frankas La Rue tiek į Ugandos, tiek į Lietuvos vyriausybes kreipėsi paaiškinimų dėl saviraiškos laisvės apribojimų, siejamų su seksualine orientacija (Report of the Special Rapporteur on the promotion and protection of the right to freedom of opinion and expression, Frank La Rue, UN Doc. A/HRC/14/23/Add.1, 26 May 2010).
Tai pastebi bei Lietuvą su Ugandą gretina ir Tarptautinė Teisininkų Komisija (International Commission of Jurists), kuri tik šią savaitę paskelbė analizę dėl Petro Gražulio siūlomų Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimų.
Įtakinga tarptautiniu lygmeniu organizacija, inicijavusi įvairias JT deklaracijas ir kitus dokumentus, perspėja, kad tokie pakeitimai prieštarauja Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (10 ir 14 straipsnį) bei Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą (19 ir 26 straipsnį).
Kuo skiriasi vienalyčių santuokų galiojimas ir įteisinimas
DELFI skaitytojai jau ne pirmą kartą šiurpinami „projektais,“ kuriais planuojama patyliukais Lietuvoje įteisinti vienalytes santuokas.
Tačiau savo pranešime nagrinėju ne galimybę sudaryti tokią santuoką Lietuvoje, o būtinybę pripažinti užsienyje teisėtai sudarytą vienalytę santuoką. Tai aiškiai numato LR Civilinis Kodeksas: „Užsienio valstybėje teisėtai sudaryta santuoka pripažįstama Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai abu sutuoktiniai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, santuoką sudarė užsienio valstybėje turėdami tikslą išvengti santuokos pripažinimo negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“ (1.25 straipsnio 4 dalis).
Taigi, sprendžiant užsienyje sudarytos santuokos galiojimo Lietuvoje klausimą, reikia taikyti ne Lietuvos, o jos sudarymo vietos valstybės teisę. Pavyzdžiui, Belgijoje sudaryta vienalytė santuoka turėtų būti pripažinta Lietuvoje.
Kad ir kokia skirtinga būtų užsienio valstybės teisė, pripažįstame užsienyje sudarytas sutartis, nors jos nėra sudarytos remiantis mūsų įstatymais. Tuo labiau tas pasakytina ir apie santuoką – turėtume pripažinti santuoką kaip civilinę sutartį, tuo pat metu gerbdami žmonių, sudariusių šią sutartį, subjektines teises.
Kitaip tariant, nors vienalytės santuokos Lietuvoje teisėtai sudaryti negalima (tokios santuokos sudarymas nėra įteisintas), tačiau pripažinti užsienyje teisėtai sudarytas santuokas – būtina (tokia santuoka galioja).
Logika: bet ne geležinė, o humanistinė
Pagalvokime, kokias skaudžias ir painias pasekmes sukeltų vienalytės santuokos „neegzistavimas“? (beje, ši sąvoka iš esmės yra už teisės ribų, nes šeimos teisėje galioja santuokos galiojimo prezumpcija, kol kitaip nenutaria teismas).
Ar reikėtų atsisakyti įvardinti asmenį, pakeitusį pavardę į tos pačios lyties sutuoktinio, jo(s) teisėta pavarde? Kaip reikėtų reaguoti į vaikus, kurių gimimo liudijime nurodyti tos pačios lyties asmenys? Ar įmanoma nenutraukus vienalytės santuokos sudaryti santuoką su priešingos lyties asmeniu Lietuvoje? Kaip būtų sprendžiami paveldėjimo, skyrybų, alimentų nemokėjimo, turto padalijimo klausimai? Tai – tik dalis sudėtingų teisinių klausimų, susijusių su vienalytės santuokos galiojimu, kurių negalima ir nepavyks ignoruoti.
Be 7 valstybių, jau pripažįstančių vienalytes santuokas Europoje, ir dar kelių (Liuksemburgas ir Slovėnija), kurios patvirtino savo ketinimus artimiausiu metu jas pripažinti, egzistuoja nemažai tokių, kuriose yra pripažįstamos vienalytės partnerystės. Užsienyje teisėtai sudarytų santuokų pripažinimas parodytų ir pagarbą toms valstybėms – juk turbūt nenorėtume, kad Lietuvoje sudarytų santuokų nepripažintų Belgijoje, nes jos nesudarytos pagal Belgijos įstatymus.
Kas kėsinasi į mūsų vertybes?
Pasak žymios JAV žmogaus teisių aktyvistės Dorothy Height If the time isn’t ripe, we have to ripen the time (lietuviškai – “jei laikas nebrandus, laikas jį subrandinti”). Kartais žmonių sąmonė, ypač valstybėse, kuriose didelę įtaką turi religinės bendruomenės, nebūna pasiruošusi vienam ar kitam žingsniui ir įstatymų leidėjai savotiškai užbėga už akių, pastūmėdami valstybę progreso link.
Toks pavyzdys galėtų būti ir mirties bausmės panaikinimas 1998 m., kai didžioji dauguma lietuvių buvo už mirties bausmę.
Deja, mirties bausmė panaikinta ne įsisąmoninus krikščioniškąjį įsakymą „Nežudyk“, o prisiėmus tarptautinius įsipareigojimus jos atsisakyti. Krikščioniškoji atjauta artimui nesutrukdė nei inkvizicijai, nei raganų persekiojimui. Netrukdo ir dabar Ugandoje svarstyti mirties bausmės taikymą homoseksualams (kaip ir Lietuva, Uganda yra krikščioniška valstybė).
Paskutiniu metu lietuviai neretai kviečiami į vertybinį kryžiaus karą – išgelbėkime morališkai žlungančią Europą, išlikime paskutiniuoju moralės bastionu... Nepaisant profesionalių įvaizdžio formavimo pastangų, Lietuvos veidas tarptautiniu lygmeniu įgauna ne drąsos, o nepalenkiamo, aklo, įtaraus užsispyrimo bruožų.
„Na ir gerai,“ - pasakys dalis skaitytojų. Juk puiku turėti tvirtą stuburą!
Deja, pažiūrėjus į tą patį reikalą iš kitos pusės, aklas priešinimasis bet kokiems pokyčiams retai pasiteisina. Užsispyrimas sugriauna žmogiškuosius santykius, įskaitant tą pačią santuoką. Pokyčiams atkakliai besipriešinantis darbuotojas savo darbo vietą praranda. O valstybės, nenorinčios gerbti žmogaus teisių, lieka tarptautinės bendruomenės pakraščiuose ar užribiuose.
Autorė yra Mykolo Romerio Universiteto tarptautinės privatinės teisės lektorė.