Pirmiausiai norėtųsi pasidžiaugti ir pasveikinti, kad Lietuvoje viešoje erdvėje ir teisininkai, o ne tik politikai pradėjo diskutuoti netolerancijos, įvairių formų diskriminavimo draudimo klausimais. Šių metų lapkričio 19 dieną Vilniaus universitete vykusi tarptautinė mokslinė konferencija šiais klausimais parodė, kad teisininkai tiesiog privalo reaguoti į pakankamai aktualią Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) problemą.
Vytautas Mizaras, M.Šlausto nuotr.

Netolerancija ir diskriminavimas reiškiasi ir šeimos teisės srityje, apie tai irgi buvo kalbėta minėtoje konferencijoje. Tačiau, kai diskusijas viešoje erdvėje apie šeimos sampratą kažkodėl pradedama sutapatinti su „grėsme“ įteisinti homoseksualių asmenų teise sudaryti santuoką, tokiu atveju diskusiją savaime susiaurina, nes iš tikrųjų kyla grėsmė, kad diskusijų ir konferencijų rengėjų bei dalyvių mintys minėtame „populiariame“ kontekste tiesiog išblanks.

Nors kai kam tai gali atrodyti elementarių šiuolaikinės civilinės šeimos teisės vadovėlinių tiesų kartojimas, tačiau viešoje erdvėje išreikštos pozicijos ir nuomonės lemia poreikį vėl grįžti prie mano paties anksčiau išsakytų minčių šeimos gyvenimo formų įvairovės klausimais akcentavimo, papildymo, o gal ir paaiškinimo.

Mano nuomonė šeimos teisės klausimais grindžiama tokiomis principinėmis išeities pozicijomis.

Teisės tikslas turi būti ne nurodyti asmenims, kokią (ir vienintelę) bendro šeimos gyvenimo formą pasirinkti, o sureguliuoti šeimos santykius taip, kad nepriklausomai nuo pasirinktos gyvenimo formos būtų vienodai užtikrinta bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio atsakomybė, tinkamas pareigų vykdymas, jų turtinių interesų apsauga bei, esant vaikams, šių gerovė ir teisių gynyba.
Vytautas Mizaras

Pirma, visuomenėje vyrauja šeimos gyvenimo formų įvairovė ir teisė, kaip socialinis gėris, ir į tai turi reaguoti. Pasikartosiu: šeima ir santuoka - dalykai, kurie negali būti tapatinami tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės ir jurisprudencijos prasme. Šeima yra visų pirma sociologinis reiškinys, ir teisė paprastai net nereguliuoja šeimos sampratos, nes tai susiklosto visuomenėje – šeimos samprata kinta istoriškai vystantis ir kintant pačiai visuomenei. Šeimos sampratos genezė rodo, kad ji kito nuo namų ūkio bendruomenės, giminės platesne prasme, nedidelės socialinės grupės tarp tėvų ir vaikų iki šeimos traktavimo kaip tam tikros kraujo giminaičių namų grupės, kaip tam tikro namų veiklos modelio.

Šiuolaikinėje šeimos teisėje skiriamos kelios šeimos formos: santuokinė tradicinė (vyro ir moters) šeima, santuokinė netradicinė tos pačios lyties asmenų šeima, bendras šeimos gyvenimas nesusituokus (kohabitacija) – tiek tarp skirtingos lyties, tiek tarp tos pačios lyties asmenų, vieno tėvo šeima. Ypač po XX a. vidurio vykstantys socialiniai demografiniai visuomenėje pokyčiai nulėmė ir šeimos sampratos pokyčius. Šiuolaikinė šeimos teisė orientuojama į tai, kad bendrą gyvenimą turint tikslą sukurti šeimos santykius turi lemti ne tam tikrų formalumų laikymasis, o teisių ir pareigų prisiėmimas tiek tarpusavyje bendrai gyvenančių asmenų, tiek vaikų atžvilgiu, nesvarbu, kokiu pagrindu yra susiklostę bendro gyvenimo santykiai.

Bet kokiu atveju šeimos gyvenimas yra pripažįstamas asmens privataus gyvenimo dalimi. Taigi, teisės tikslas turi būti ne nurodyti asmenims, kokią (ir vienintelę) bendro šeimos gyvenimo formą pasirinkti, o sureguliuoti šeimos santykius taip, kad nepriklausomai nuo pasirinktos gyvenimo formos būtų vienodai užtikrinta bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio atsakomybė, tinkamas pareigų vykdymas, jų turtinių interesų apsauga bei, esant vaikams, šių gerovė ir teisių gynyba. Ne be reikalo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje atskirai yra užtikrinama teisė į šeimą, o kartu valstybės pareiga saugoti ir globoti ją, ir atskirai teisė sudaryti santuoką.

Antra, santuokinė šeima yra tradicinė šeima, ir santuoka yra tradicinis ir pagrindinis šeimos teisinių santykių atsiradimo juridinis faktas. Kita vertus, dar kartą pabrėžtina, kad santuoka yra civilinė sutartis, tiesa, specifinė, bet tik dėl specialių sudarymo sąlygų ir tvarkos bei specifinio tikslo – sukurti šeimos santykius. Tokia santuokos sampratos koncepcija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.7 straipsnyje. Kita vertus, jei santuokos sąvokos ieškotume, tarkim, antropologijoje, tai rastume supratimų, būdingų kiekvienai kultūrai, atsižvelgiant ir į vyraujančias tose kultūrose religijas.

Iš tikrųjų krikščionybė santuoką laiko vienu iš šventųjų sakramentų, žydų tikėjimas santuoką laiko religiniu institutu, islamo kultūroje santuoka orientuojama į sutartį, turint tikslą išsaugoti dvasinius amžinos sąjungos aspektus bei įteisinti lytinius santykius. Taigi, matyti, kad dauguma religijų santuoką laiko sąjunga paprastai amžina, kurią sudarant nėra išvengiami tam tikri sakraliniai elementai.

Tačiau santuokos sampratą religijose reikia skirti nuo teisinių civilinės santuokos sąvokų. Civilinė santuoka buvo sukurta atskyrus valstybę nuo bažnyčios. Daugumoje Europos ir Amerikos teisinių sistemų santuoka suprantama kaip civilinis sutartinis santykis. Civiliniame kodekse, minėta, aiškiai sureguliuoti santuokos, kaip sui generis civilinės sutarties, sudarymas ir vykdymas.

Norėtųsi priminti, kad Lietuvos Respublikoje Bažnyčia ir valstybė yra atskirtos, todėl ir valstybinė teisė bei kanonų teisė yra atskiros. Be to, Lietuvoje nėra valstybinės religijos (Konstitucijos 43 str. 7 d.). Net jeigu visuomenės dalis (galbūt ir didesnė jos dalis) santuoką sutapatina su kokiu nors sakraliniu elementu, geriausiu atveju tai turėtų būti tos visuomenės dalies reikalas, bet ne valstybinės teisės reguliavimo objektu. Aišku, jeigu asmenys pasirenka bažnytinės santuokos sudarymą, šią tvarką reguliuoja kanonų teisė, tačiau civilinius teisinius padarinius vis vien nustato valstybinė civilinė teisė.

Santuokos sudarymo galimybė homoseksualiems asmenims be Konstitucijos pakeitimo būtų neįmanoma, kadangi Konstitucijoje numatyta, kad santuoka (pabrėžtina, santuoka, bet ne šeima) sudaroma tarp vyro ir moters.
Vytautas Mizaras

Kartu atkreipiu dėmesį į tai, kad nekvestionuoju santuokos kaip tokio instituto ir jos reikšmės, bet kaip teisininkas niekada nepripažinsiu, kad santuoka yra ne civilinė sutartis, o koks nors sakralinę reikšmę valstybinės civilinės teisės požiūriu turintis reiškinys. Tokia mano pozicija iš esmės yra elementari šiuolaikinės šeimos teisės vadovėlinė tiesa.

Trečia, diskusijos šeimos teisės arba netgi plačiau – netolerancijos ir įvairių formų diskriminavimo draudimo klausimais - neturėtų būti susiaurinamos iki homoseksualių asmenų santuokos įteisinimo klausimo, tačiau šių asmenų teisė į asmeninį gyvenimą yra tokios pat svarbos, kaip ir bet kurios kitos žmogaus teisės. Manau, kad lytiškumas, lytinė orientacija, seksualinės emocijos, kai kalbame apie šeimą kaip asmens privataus gyvenimo dalį, neturi būti kriterijus, lemiantis teisinės apsaugos šeimos santykių dalyviams reguliavimą, nevienodą, priklausomai nuo lyties, asmenų teisių padėtį. Kitaip tariant, homoseksualūs asmenys turėtų turėti lygiai tokias pačias teises į savo privatų šeimos gyvenimą (pabrėžiu į šeimos gyvenimą!), nesvarbu, kokiu teisiniu pagrindu valstybinė civilinė teisė pripažintų tos pačios lyties asmenims šeimos teisinius santykius.

Šeimos teisiniai santykiai, minėta, atsiranda ne tik santuokos pagrindu, bet registruotos ar/ir faktinės partnerystės pagrindu. Lietuvos teisei, matyt, svarbu ne kokiu teisiniu pagrindu pripažinti šeimos teisinius santykius homoseksualiems asmenims, o apskritai po nepateisinamo delsimo pradėti gerbti šių asmenų teisę į šeimą, į saviraišką, į privatumą. Kartu teisė turi reguliuoti, minėta, ne tik teises, bet ir kartu gyvenančių tos pačios lyties asmenų tarpusavio pareigas, atsakomybę bei turtinių interesų apsaugą. Santuokos sudarymo galimybė homoseksualiems asmenims be Konstitucijos pakeitimo būtų neįmanoma, kadangi Konstitucijoje numatyta, kad santuoka (pabrėžtina, santuoka, bet ne šeima) sudaroma tarp vyro ir moters. Taigi, viešos diskusijos nebent gali padėti valstybei pagaliau apsispręsti laikytis tarptautinės teisės normų, saugančių visų asmenų teises, nepriklausomai nuo jų lyties, ką valstybė įsipareigojo tapdama tarptautinės bendruomenės nare.

Apskritai šiuolaikinė tarptautinė, o kartu ir Lietuvos nacionalinė teisė be pagarbos žmogaus orumui, jo individualumui, saviraiškai ir privačiam gyvenimui tiesiog neįsivaizduojama. Tai yra ir mano pozicijų pagrindas. Šios vertybės turi būti dominuojančios ir šeimos teisėje, būtent šių vertybių pagrindu turėtų būti kuriami ir reguliuojami teisiniai, tarp jų ir šeimos, santykiai. Kitokia nuomonė gerbtina, tačiau niekada su ja nesutikčiau, jeigu jos šalininkai nepripažintų minėtų vertybių kaip atskaitos taško šiuolaikinės visuomenės teisinių santykių įtvirtinimui.

Aišku, baigiant reiktų pripažinti, kad šeimos santykių teisiniam reguliavimui moralės, papročių ir tradicijų, net politinės santvarkos įtaka jaučiama turbūt labiausiai. Taip yra ir dėl to, kad dažnai kiekvienas nestandartinis požiūris į šeimą, lytiškumą ir jo daromą įtaką šeimos santykiams didesnės visuomenės dalies dažniausiai vertinamas nepalankiai.

Ir taip yra ne dėl to, kad nestandartiniai emociniai jausmai daro kokią nors socialinę žalą, o paprasčiausiai dėl to, kad jie yra nestandartiniai, ir jau vien dėl to dalies visuomenės atmetami. Todėl ir neišvengiamai kintanti šeimos samprata bei naujovės šio pobūdžio santykiuose dėl savo subtilumo dažniausiai susiduria su didesnės visuomenės dalies priešprieša.

Nežiūrint to, tiesiog džiugu, kad Vilniaus universiteto bendruomenė ryžosi organizuoti konferenciją ir lieka tik padėkoti konferencijos rengėjams, kurie suteikė galimybes įvairių nuomonių šalininkams išsakyti savas pozicijas, argumentus. Jau tai savaime skatina visuomenės progresą.

Autorius yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vedėjas, profesorius, advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ partneris, advokatas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (7)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (202)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Sezoninį darbą pasirinko dėl neįprastos priežasties: šis įdarbinimas buvo pats svarbiausias (15)

Dauguma jaunuolių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių, vieni nori užsidirbti...

Eksperimentas: 7 absoliutaus pritarimo vyrui dienos (21)

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį...

Tris kartus už nuosavus tvirtesni dantys – per parą (51)

„ Dantys per vieną valandą – dantys vienai valandai“, – anksčiau ironizuodavo...

Rusijos propagandos gniaužtuose atsidūrusios šalies atstovė: žmonės mąsto, emigruoti ar dar palaukti (299)

Jauna moteris, buvusi kandidatė Moldovos prezidento rinkimuose Maia Sandu yra pasiryžusi...

Prasidėjo visiškas Saulės užtemimas: pasigrožėkite vaizdais (28)

Rugpjūčio 21 d. įvyks neeilinis visiškas Saulės užtemimas, kurį galės stebėti tūkstančiai...

Žvaigždžių gretos byra: Europos čempionatas – be būrio elitinių žaidėjų (23)

Savaitgalį vos per 24 valandas iš Europos krepšinio čempionato žaidėjų sąrašo buvo...

Į susišaudymo Vilniuje sūkurį pateko ir S. Stavickis-Stano (113)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis, tarp...

Vilniuje esančioje Antakalnio gatvėje aidėjo šūviai papildyta 20.44 (86)

Šiandien Vilniuje aidėjo šūviai. Antakalnio gatvėje esančioje kavinėje tarp susipykusių...