Ką vis dėlto pasakė tauta referendume? Kai pamačiau rezultatus, pagalvojau, kad tai tas pats kaip, tarkim, Nepriklausomybės pradžioj būtume nubalsavę prieš okupacinės kariuomenės išvedimą.
Jei nestatome savos atominės, tai turimas rezervines elektros generavimo galias atiduodame (veltui, nes neturime, kur jų dėti) Rusijos jėgainei prie Lietuvos sienos. Elektros tiltus statome ne sau, o Rusijos elektrai eksportuoti į Vakarus. O svarbiausia – amžinai liekame Rusijos energetikos žiede, į Vakarų dažnių sistemą be savos generacijos niekaip nepateksime. 

Ar tauta, balsuodama prieš elektrinę, apie tai galvojo? Tikriausiai ne. Vieni balsavo prieš, įsitikinę, kad toks gigantas per brangus mažai Lietuvai, kiti- kad trūksta informacijos apie strateginio investuotojo planus, dar kiti - prisigąsdinę, kad Visaginui gresia Fukušimos likimas. Žaliai raudonieji žmones gąsdino viskuo. 

Lina Pečeliūnienė
Man irgi nepatiko Andriaus Kubiliaus Vyriausybės derybos su „Hitachi“. Aš irgi manau , kad atominė elektrinė vienai Lietuvai – per didelė rizika. Aš norėjau, kad pirma būtų sudaryta Baltijos šalių ir Lenkijos bendrovė, kuri rengtų konkursą strateginiam investuotojui. Net tikėjausi, kad Lenkija bus tas svorio centras derybose.
Pagal referendumo rengimo taisykles Vyriausioje rinkimų komisijoje įsiregistravo tik agitacinė grupė prieš elektrinę. LRT žurnalistai skundėsi, kad į referendumo agitacines laidas neturi ką pasikviesti, kas gintų elektrinės idėją. 

Žodžiu, tauta balsavo ne pasvėrusi skirtingus argumentus, o vienpusiškai paveikta (apkvailinta). Šitame kontekste didvyriais reiktų vadinti du žurnalistus – Eduardą Eigirdą ir Algimantą Čekuolį, bene vienintelius, piletiškai pasiryžusius ginti valstybės energetinį saugumą. Bet kiek dar atsirado tokių, kurie A.Čekuolį sutrypė.

A.Butkevičiaus svyravimas dabar ir rodo: visai neaišku, prieš ką tauta nubalsavo: tik prieš dabartinį projektą su „Hitachi“ ar apskritai prieš atominę energetiką. Gal tauta patarė valdžiai išvis nepirkti atominėse jėgainėse gaminamos elektros, o verstis tik šiaudų energetika?

Norint sužinoti tikrąją valią, reiktų klausti dar kartą arba valdžia turėtų nekreipti dėmesio į tą „patarimą“. Nemažai žmonių skundėsi, kad jie buvo priversti „patarti“, nes rinkimų komisijos nariai neleido nedalyvauti referendume. 

Reikėtų uždrausti referendumus rengti kartu su rinkimais, nes prieš kiekvienus Seimo rinkimus pasipila krūvos kvailiausių populistinių referendumų iniciatyvų, kurios tik griauna pačią referendumo idėją. Beviltiškoms partijoms referendumo iniciatyva tampa tarsi paskutiniu šiaudu išsigelbėti – patekti į Seimą. 

Šio patariamojo atominio referendumo kiaulę valstybei pakišo Gedimino Vagnoriaus ir Vidmanto Žiemelio partija, kurios net pavadinimą galime užmiršti, nes per rinkimus ji tapo apskritu nuliu. Galėjo Seimas nuspirti to dar seimūno V.Žiemelio iniciatyvą. Bet opozicija visada griebiasi populizmo, siekdama per rinkimus tapti valdžia. Baisiai neatsakingai elgėsi valdantieji konservatoriai arba tiksliau niekaip nesielgė galvodami: ai, čia V.Žiemelio niekai, ai, čia bele kaip.
TS-LKD frakcijos seniūnas Jurgis Razma ne tik nesuderino pozicijų su liberalų frakcijomis, bet net savos nesustygavo. Liberalė Dalia Kuodytė Seimo posėdyje pareiškė, kad labai liberalu pasiklausti tautos, ir pritarė Seimas V.Žiemeliui, ir išprievartavo tautą patarti net klausimo referendumui aiškiai nesuformulavęs. 

Lina Pečeliūnienė
Kai vienintelė Lietuva blaškėsi po pasaulį ieškodama investuotojo ir vos jį prisikalbino, tai, natūralu, „Hitachi“ elgiasi panašiai kaip kadaise „Williams“ su „Mažeikių nafta“- stengiasi kuo daugiau rizikos primesti prašytojui.
Man irgi nepatiko Andriaus Kubiliaus Vyriausybės derybos su „Hitachi“. Aš irgi manau , kad atominė elektrinė vienai Lietuvai – per didelė rizika. Aš norėjau, kad pirma būtų sudaryta Baltijos šalių ir Lenkijos bendrovė, kuri rengtų konkursą strateginiam investuotojui. Net tikėjausi, kad Lenkija bus tas svorio centras derybose. Dar maniau, kad Lietuvai nereiks įdėti jokių milijardų. Juk skelbė ekspertai, kad vien dėl esamos Visagino infrastruktūros elektrinė atpinga 30 proc. Taigi ta infrastruktūra automatiškai turi tapti 30 proc. mūsų valstybės akcijų būsimoje jėgainėje. 

Kai vienintelė Lietuva blaškėsi po pasaulį ieškodama investuotojo ir vos jį prisikalbino, tai, natūralu, „Hitachi“ elgiasi panašiai kaip kadaise „Williams“ su „Mažeikių nafta“- stengiasi kuo daugiau rizikos primesti prašytojui. Bet vis dėlto dabar žvelgdami atgal turime pripažinti, kad sandoris su„Williams“ atnešė Lietuvai tris milijardus litų pelno. Ir tebeturime veikiančią gamyklą, darbo vietas. O anuomet dar gavome dividendų stojimui į NATO

Niekas dar nevėlu. Stipri strategiškai mąstanti Vyriausybė tą sumautą patariamąjį referendumą galėtų tikslingai panaudoti derybose. Pirmiausia derybose su Lenkija. Tarkim, sakytų: Lietuvos tauta nubalsavo taip, nes viena nepajėgi prisiimti rizikos. Jeigu Lenkija jaučia atsakomybę už regiono energetinę nepriklausomybę (o tai Lenkija deklaravo Europos Sąjungoje), tai jos pareiga ir saugumo interesas įtraukti Baltijos šalis į Vakarų energetinę sistemą, o ne nustumti atgal į Rusijos glėbį. Juk padėjo mums Lenkija stojant į NATO. Dabar lygiai tas pats. 

Jokios sutarties mes dar nepasirašėme su „Hitachi“, yra tik ketinimų protokolas. Manau, „Hitachi“ nepabėgtų, jei derybose atsirastų stambus keturių valstybių žaidėjas, pasiryžęs proporcingai dalintis rizika ir dar garantuojantis rinką būsimos atominės elektrai. 

Gaila, kad A.Butkevičius siūbuoja kaip karklas, iš kurio žalieji mums žada energijos. Jo būsimos koalicijos partneris Viktoras Uspaskichas, panašu, pritaria tam, kad Lietuva pastatytų atominę elektrinę Rusijai (yra sakęs, kad neverta pasitraukti iš Rusijos energetinio žiedo). Trečio brolio Rolio nėra ko net klausti. 

Visos viltys – į prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri dabar (ar atsitiktinai?) daužoma iš visų pusių už tariamą autoritarizmą. Susidaužysim ir liksim pelkėj? Tą mes mokame geriausiai.