J.Ohmanas taikliai priminė ir tą pokario partizanų formulę: išsilaikyti tris savaites, o tada ateis amerikiečiai. 22-ji metai mums kaip tos trys savaitės. Ne gyvename ir kuriame, o kaunamės, laikomės, kol... Aplink vieni priešai, tarp savų – savanaudžiai arba užsislaptinę kagebistai. Su J.Ohmanu knygų mugėje diskutavęs Algirdas Saudargas surado dar vieną baisų priešą: „Su interneto atėjimu mūsų laukia uždaviniai, kaip atsilaikyti prieš svetimas firmas, antraip goglai mus išgooglins“.
Tiesa, A.Saudargas dar įsikibęs į vieną vertybę: „mes esame tik todėl, kad turime savo valstybę“. Bet „tikrasis partizanas“ Algirdas Endriukaitis spjauna į tokią valstybę (atsisako būti palaidotas valstybės lėšomis, bet signataro rentos atsisakyti užmiršta) ir pareiškia, kad viską reikia sugriauti. Čia kaip tame anekdote apie sovietinius partizanus: dvidešimt metų kai karas baigėsi, o mes tebeverčiame traukinius nuo bėgių.
Būčiau neužkabinusi to A.Endriukaičio, bet jo idėjos pavojingai keroja visokių kovotojų ir sąmokslo mėgėjų galvose.
Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Algis Čaplikas taip ir pasakė: „mums paskelbtas karas, ir mes kariausime“, pasidžiaugdamas, kad pavyko smogti pirmą smūgį (vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis spėjo atleisti FNTT vadus, kol dar pats neatleistas).
Bet tada „pilietininkų“ vadas Darius Kuolys sukėlė tautą į mitingą – kovą prieš „Baltų apykaklių klaną“. Kas tas yr, tautai nėra iki galo aišku, bet tais paklodiniais draiskalais „Lietuvos žiniose“ ir portale alfa.lt tėvas ir duktė Vasiliauskai parodo, kad tai tie patys buvę „valstybininkai“, demaskuoti, kai Seimas tyrė VSD veiklą.
Keista, kad toks protingas kultūrininkas ir buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas D.Kuolys tuos draiskalus vadina žurnalistiniais tyrimais. Kritiško mąstymo nepraradęs skaitytojas supranta, kad tie „tyrimai“ – vien šmeižtai, pamaitinti operatyvinių pletkų. Operatyvinės (neįrodytos) medžiagos valkiojimas po laikraščius yra nusikaltimas, taigi tie „pilietininkai“ yra tokia pat neteisėtai veikianti grupuotė kaip ir „valstybininkai“.
Beje, anoniminiai pilietininkų „tyrėjai“ džiaugiasi, kad policijos kriminalistai sekė „valstybininkus“, bet labai piktinasi, kad VSD sekė juos pačius – „sąžiningus žurnalistus“. Jeigu tas sekimas ne pasakos, tai tada labai pavojingas pilietinis karas, kuriame pralaimi valstybė. O gal tos abi grupuotės tokios pavojingos, kad specialiosios tarnybos privalo visus tuos kovotojus sekti?
Man apmaudu, kad skubėdamas atleisti FNTT vadovus vidaus reikalų ministras R.Palaitis „neturėjo laiko“ susitarti su premjeru, man apmaudu, kad Andrius Kubilius ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, „turėdami nepakankamą informaciją“, nerado kelio pas Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Juk šie trys aukščiausi valstybės pareigūnai turi ne stotis į kurią nors barikadų pusę, o pasirūpinti, kad neliktų preteksto grupuočių karams.
Norint galima pažerti daug kritikos D.Grybauskaitei dėl „galvų kapojimo“ ar per daug stačiokiško temperamento, bet, garbė jai, iki šiol prezidentė netarnavo nė vienai interesų grupei. O bandymų pasisavinti prezidentę buvo daugybė. Vienas iš kvailiausių ir įžūliausių dar kadencijos pradžioje portalo alfa.lt redaktorės Gabrielės Vasiliauskaitės šantažas rašinyje „Dirbkite, Prezidente“. Žinokite, kas tikrieji piliečiai, ir dirbkite mano tėvo gaujai.
Tas „pilietininkų“ mitingas po prezidentūros langais aną savaitę irgi buvo „mūšis dėl prezidentės“, dėl siekio užkariauti ja pasitikinčių piliečių balsus. D.Kuolys pasako, kad prezidentė „stoja kriminalinio pasaulio pusėn“, o Alvydas Medalinskas demonstruoja viltį ją perstumti į „teisingųjų“ pusę.
Bet tai „pilietininkams“ visiškai neįtinkanti pozicija. Ir štai po kelių dienų V.Landsbergis grąžinamas į „teisingųjų“ pusę. Pasamprotauja jis: o gal prie to melo detektoriaus duomenų koks kagebistas sėdėjo.
Tie, kurie iš anksto žino visą teisybę ir keikia teismus už tai, kad jų teisybės nepatvirtina, būtinai turi stotis į „pilietininkų“ pusę. Ten stovi tie, kurie už Neringą Venckienę, už Eglę Kusaitę. Tie, kas prieš – prašom į kitą barikadų pusę.
Tik tokie kvaileliai, kaip aš, laukia teismo sprendimo ir pasitiki juo. Apsidairau dabar: o su kuo čia galėčiau rankomis susikabinti? Gal tik su Indre Makaraityte, kuri pirmoji parašė apie specialiųjų tarnybų karus FNTT vadų vertimo ar grąžinimo istorijoje.
Pažįstu daug protingų žmonių ir tarp „pilietininkų“, ir tarp „valstybininkų“. Kaip būtų smagu, jei jie visi teisėtais būdais kurtų valstybę, o ne partizaniniais siektų ją užkariauti.