Praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo karo prieš Ukrainą pradžios yra akivaizdu, kad ekonominėmis priemonėmis Vladimiro Putino režimo palaužti nepavyks. Maža to, didžioji dalis Ukrainą remiančių sąjungininkų tuo pačiu ne mažiau aktyviai palaiko Kremlių. Tiksliau, šitaip elgiasi tose valstybėse veikiantys didieji verslai.
Naujausiais duomenimis, „Rusijai nedraugiškų šalių“ kompanijos į jos biudžetą šįmet sumokės dešimtis milijardų rublių pajamų mokesčio, tačiau režimas yra numatęs iš jų susirinkti ir daugiau visokių prizų. Iš viso – apie 300 milijardų rublių (pusketvirto milijardo eurų). Įsivaizduojate, kokia tai šauni parama stringančiai V. Putino karo mašinai?
Kas gi tie pasilikusieji puotauti Rusijoje maro metu? Kodėl jie taip elgiasi? O svarbiausia – kokiomis aplinkybėmis jie pasiryžtų pagaliau nutraukti šitą gėdingą veiklą? 2022 metų verslo su rusofašistais čempionai yra prancūzai. Ko gero, tai iš dalies paaiškina dviprasmišką tos šalies prezidento laikyseną (ar veikiau nesusilaikymą) bendraujant su V. Putinu.
Daugiausia Rusijoje uždirbo Prancūzijos naftos ir dujų bendrovė „Total“. Kilus triukšmui ir masinių pasitraukimų iš agresoriaus rinkos vajui, jie pardavė kai kurių projektų Rusijoje akcijas, atsisakė kelių naftos kontraktų. Tačiau visiškai pasitraukti iš Rusijos nesiryžo ir už tai buvo dosniai apdovanoti. Tuo metu, kai taikių Ukrainos žmonių ir jos gynėjų kraujas liejosi laisvai, „Total“ grynasis pelnas Rusijoje išaugo dvigubai. Per metus – iki 269 mlrd. rublių.
Antroje vietoje įsitvirtino vienos aktyviausių Kyjivo rėmėjų – Didžiosios Britanijos – korporacija „British Petroleum“, uždirbusi Rusijoje daugiau nei 150 mrld. rublių. Tai yra 35 proc. daugiau, nei jie ten susižerdavo iki karo. Karas karu, o verslą taigi daryti reikia.
Trečioje kruvinų žaidynių vietoje – austrų komanda „Raiffeisen Bank“, kurios grynasis pelnas Rusijoje per metus išaugo net 2,7 karto – iki 141 mlrd. rublių. Austrų draugams labai pravertė tai, kad dėl Vakarų sankcijų didžiausios Rusijos finansinės organizacijos buvo atjungtos nuo informacijos mainų sistemų, tarp jų ir SWIFT. Rusijos bankų sektoriuje „Raiffeisen“ nusileido tik rusiškajam „Sberbank“.
Į pirmąjį penketuką pateko ir dar dviejų Kyjivą besąlygiškai remiančių valstybių – JAV bei Japonijos – kompanijos, dirbančios principu „nepainiokime politikos ir verslo“. Nieko nepainiojanti „PepsiCo“ grynąjį pelną per karą padidino tris kartus – iki 45 mlrd. rublių. Užfrontės gamyklas darbu, o smogikus fronte cigaretėmis aprūpinanti „Japan Tobacco“ grynąjį pelną per metus užaugino pusantro karto, o akcininkams uždirbo 43 mlrd. rublių pelno.
Apskritai pinigus ten tebedaro daug kas, o privačių kompanijų atsakas į geopolitinį spaudimą pasitraukti iš Rusijos yra vangus. Filialus Rusijoje uždarė 16 proc. JAV, 15 proc. Didžiosios Britanijos, 7 proc. Japonijos ir vos 5 proc. – Vokietijos įmonių. Po agresijos pradžios atslūgus pirminiam šokui, visuomenės spaudimui ir pavieniams boikoto atvejams, verslas ėmė ieškoti išeičių bei pasiteisinimų, kodėl jis toliau puotauja su orkais. Tiesa, gal visa tai ir nelabai gražu, bet kai karas toli ir kai neaišku, kada jis baigsis, – reikia elgtis racionaliai.
O kai kas nors paklausia, kodėl pasilikusios Rusijoje padeda finansuoti agresiją, kompanijos paaiškina, kad to reikia jų klientams. Pavyzdžiui, vienas didžiausių Prancūzijos prekybos centrų tinklų „Auchan“ Rusijoje neuždarė nė vienos iš 230 parduotuvių ir ketina toliau lyg niekur nieko prekiauti. Dienraščio „Le Monde“ tyrimas atskleidė, kad „Auchan“ darbuotojai ten renka aukas į Ukrainą įsiveržusiems Rusijos smogikams, tačiau net ir tai – kaip vanduo nuo riebios žąsies. Jei ne mes – tai kas daugiau? Juk gerieji Rusijos žmonės ims badauti be batonų ir kepenėlių.
Kita įprasta giesmė – esą Maskva surišusi verslams rankas, grasina nacionalizacija ir kitomis nemalonėmis. Vakarų įmonių vadovai aiškina esantys atsakingi prieš akcininkus, ieško pirkėjų, kurie išgelbėtų milijardines investicijas, kad visa tai neatitektų Maskvai. Praktiškai didvyriai. Ne vieną tokį turime ir Lietuvoje, tačiau jų elgesys piliečiams per savivaldos rinkimus nepasirodė amoralus. Tad kodėl kažkaip kitaip turėtų reaguoti gerokai toliau nuo Rusijos gyvenantys žmonės?
Vakarų įmonės supranta, kad pasitraukus iš Rusijos jų rinkos dalį užims Kinijos, Turkijos, Indijos ar Pietų Amerikos įmonės, kurių vyriausybės kitaip vertina sankcijų politiką. Kai kuriais atvejai taip jau įvyko, todėl vakariečiams belieka pasisamdyti viešųjų ryšių guru ir traukti posmą apie tai, kad „nedera likimo valiai palikti Rusijos klientų, kurie nepritaria karui Ukrainoje, bet nieko negali padaryti.“
Jums visa tai atrodo amoralu ir gėdinga? Bet prisiminkime XX amžiaus įvykius Europoje. Paaiškės, kad šitoks elgesys karo atveju yra veikiau taisyklė, o ne išimtis. Štai tik keli garsūs prekės ženklai: „Kodak“, AEG, BMW, „Ford“, „Porsche“, „Zeiss“. Visi vienaip ar kitaip bendradarbiavo su nacių režimu. Kai kurie – itin glaudžiai, su polėkiu ir netgi aistra.
Užkietėjęs antisemitas Henris Fordas buvo vienas nuosekliausių Hitlerio rėmėjų Amerikoje. Per savo 75-ąjį gimtadienį 1938 metais H. Fordas iš nacistinės Vokietijos diplomato rankų priėmė medalį „už nuopelnus“. Karo metu jo įmonė gavo pelną ir iš nacių, ir su jais kovojančių sąjungininkų.
Per Antrąjį pasaulinį karą abiejose pusėse žaidė ir „Coca Cola“. Korporacija rėmė JAV kariuomenę, bet gamino gaiviuosius gėrimus ir naciams. Kai 1941 metais įmonės filialas Vokietijoje dėl prekybos suvaržymų nebegalėjo įsivežti sirupo iš JAV, specialiai naciams buvo išrastas naujas gaivaus skonio gėrimas. Jis vadinasi „Fanta“.
„Hugo Boss“ mados namai sukūrė SS, hitlerjugendo ir šturmo dalinių uniformas. „Siemens“ prisidėjo prie dujų kamerų industrijos. Chemijos galiūnė BASF radosi iš bendrovės, tiekusios „Zyklon B“ dujas koncentracijos stovykloms. Šis gėdingos kolaboravimo istorijos sąrašas – ilgas ir dabar jau mažai ką reiškiantis šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame milijonus darbo vietų kuria ir milijardus mokesčių moka ant tų kompanijų pamatų stovintys milžiniški verslai.
Todėl, kad ir ką darytų V. Putino orda Ukrainoje – kankintų ir žudytų taikius gyventojus, grobtų vaikus, sprogdintų užtvankas ar atomines elektrines, – visada atsiras tokių, kurie tai vertins ne kaip pasibaisėtinus nusikaltimus, o kaip verslo galimybę. Ir visuomet turės solidžių pasiteisinimų tokiai veiklai. Jei ne čia pat, Europoje, tai šiek tiek atokiau, kur tautos ir valstybės gyvena kitomis aktualijomis ir sprendžia visų pirma savo problemas.
Tie, kurie liko Rusijoje, jau nebepasitrauks – jie dirbs, teisinsis ir skaičiuos pelnus. Ko gero, iki tol, kol nesuliepsnos tos jų „gyvybiškai svarbios“ sauskelnių, šunų ėdalo, dantų siūlo ir higieninių paketų gamyklos. Suabejos tik tada, kuomet Ukrainos kariuomenė neišmėš to viso okupacinio dumblo su jų surūdijusiais tankais atgal į kilmės šalį. Susirinks žaislus tik Rusijai nuslinkus į pilietinio sąmyšio būvį, kuriame daryti verslą pasidarys nebeįmanoma. Kurį laiką. O paskui, atsiradus pirmai palankiai galimybei, sugrįš. Tam, kad susirinktų trupinius nuo simpatiškųjų žmogėdrų stalo.
