Jie kasdien piktai griežia dantimis, kartoja užkeikimus apie „laikinai valstybę administruojančius asmenis“ ir pasaulinius sąmokslus. Jie negali pakeisti temos ar požiūrio. Tai – amžini Švilpiko dienos įkaitai.
Sausio 13-ąją juos regėjome švilpiančius prie Mažvydo bibliotekos laiptų. Tų pačių, kuriuos prieš 31 žiemą mindė „Jedinstvo“ šunaujos batai. Nušvilpta Seimo pirmininkė atsiprašė Sausio 13-osios aukų artimųjų. Žodžio kišenėje neieškanti premjerė minios kriokimą priskyrė laisvos visuomenės laimėjimų sričiai. Prezidentas Valdas Adamkus prisipažino buvęs sukrėstas – tai buvo matyti ir reginio metu, kuomet jis apstulbęs kraipė žilą galvą, o Vytautas Landsbergis paragino nebevadinti šio visuomenės sluoksnio Lietuvos žmonėmis.
Šios nuomonės atspindi jausmų ir minčių gamą, kurią sukėlė sausio 13-osios sociologinis eksperimentas prie Seimo. Būtent eksperimentas, nes laikyti tai atsitiktinumu būtų naivu. Galima vieną sykį suklupti neįvertinant planuojamų veiksmų prie Seimo, bet dukart iš eilės – to sau negalėtų leisti net visiškai nekompetentingos institucijos.
Kad ir kas būtų tai suplanavęs, padarė tai gerai ir tiksliai, neprasilenkiant su demokratiškos valstybės ir visuomenės vertybėmis. Norite pasirodyti – prašom? Saugumas užtikrintas, sprogmenų nebus, riaušių organizatoriai eliminuoti. Likęs skystimas toliau traukia švilpikų giesmes, tačiau viskas, ką jie sugeba – tai taškytis putomis, baubti apie savo gėdą ir rodyti apseilėtus vidurinius pirštus.
Nemalonu? Keista? Apgailėtina? Jausmų ir minčių kyla įvairių – viena Seimo narė net apsiverkė iš arti pamačiusi savo rinkėjų akis ir nusivylusi su jais „vėl nesikalbančia“ valdžia. Visa tai – istorinio įvykio fone, minint sovietų smurto aukų atminimą, kuris trečiadienį buvo nustumtas į antrąjį planą. Taip, tokio minėjimo dar nebuvo, tačiau jis turėjo įvykti, kad Lietuvai būtų priminta labai svarbi demokratijos pamoka. Toji apie teisę mojuoti rankomis. Ir jos ribas.
Tie Lietuvos žmonės (jie visgi mūsiškiai, nepaisant emocingos profesoriaus citatos) aptvare atstovauja naujos tvarkos šauklių judėjimui. Tai – tikrai ne kažkoks mūsų šalies išskirtinis bruožas, bet pasaulinė kryptis, paskatinta kelių priežasčių. Žmonės nori laisvės be atsakomybės ir teisių be ribų. Nesiskiepyti. Nemokėti mokesčių. Bristi į jūrą plevėsuojant raudonai vėliavai. Važiuoti per raudoną. Ir dar daug ko.
Tačiau ateina metas, kai jiems būtina priminti vieną paprastą demokratiškos sanklodos tiesą: tavo teisę švaistytis rankomis riboja mano nosies galiukas. Toji riba, už kurios prasideda anarchija, toliau vedanti bolševikų ideologijos takais, aukštinanti proletariato hegemoniją ir visą tą mėšlą, kurį 1991 metų sausį sovietai mėgino sumaitinti Lietuvai su jos pačios krauju.
30 metų – žmogui nemažai, tačiau valstybei – akimirka. Todėl nereikėtų labai stebėtis, kad Šarikovo ir Švonderio gentis per tą laiką netapo dorais, mąstančiais žmonėmis. Priešingai – interneto suteikta galimybė bet kam išlįsti iš po akmens ir plačiai paskleisti savo nuodus suteikė neregėtą galimybę telkti bendra(be)minčius bei nuolat mirkstant savo pačių išrūgose galutinai įtikėti tomis tiesomis.
Taip, tai yra Lietuvos žmonės, rinkėjai. Tėvai, motinos, sūnūs ir dukros. Jie kitaip įsivaizduoja teisingumą, sveikatą, mokslą – ir tai yra visiškai natūralu pagal visus gamtos dėsnius. Bet kokia socialinių būtybių grupė gyvena hierarchijoje. Be jos būtų neįmanoma jokia didesnė struktūra. Lyderiai, vidutiniai, silpnieji. Visi žino savo vietas ir kovoja siekdami geresnių pozicijų. Taip buvo per amžius. Iki šiol.
Tai, kas vyksta dabar, yra ne kas kita kaip logocentrinės sistemos griūtis ir ją lydintis tradicinės hierarchijos nykimas. Kadaise išrastas knygų spausdinimo metodas užbaigė Viduramžius ir paskatino autorių, įvairovės, idėjų suklestėjimo epochą. Internetas bei socialiniai tinklai užbaigs tą civilizacijos etapą. Tai vyksta jau senokai, tačiau JAV ir Vakaruose vykstantys spartūs krikščioniškos kultūros pamatų ardymo procesai brandina vis keistesnius vaisius.
Žmonės ten ir šen trokšta teisių. Nugriauti paminklus. Pasmerkti ir perrašyti istoriją. Nuginkluoti policiją. Nedėvėti kaukių. Tai sklinda iš visų pusių ir apima visą politinį spektrą. Tačiau klibindami tą per šimtus ar tūkstančius metų susiklosčiusią sanklodą, jie pamiršta vieną paprastą tiesą. Teisės be tikslo (ir atsakomybės) yra civilizacijos akligatvis.
Uždrausti frazę „Baltieji pradeda ir laimi“ ir frazę „juodasis sąrašas“. Uždrausti spektaklį „Spragtukas“ Berlyne, nes kinai ir arabai ten rodomi rasistiškai. Įteisinti lyčių ir rasių kvotas meno kūriniuose, nes to reikalauja naujasis teisingumas. Tai – tik dalis vieno politinio sparno manifestų, kurie stebuklingai atsikartoja ideologinių priešų stovykloje, kuri kartoja panašius užkeikimus.
Vienija visus šiuos senosios pasaulio tvarkos griovėjus tas pats senas geras ir praktikoje ne kartą išmėgintas bolševizmo supratimas, kad pievoje gali augti tik aguonos. Visų kitų gėlių mylėtojus reikia viešai sugėdinti (pradžiai), o atėjus laikui – likviduoti.
Ką bendro su visais šiais naujos pasaulio tvarkos procesais turi mūsų švilpikai garde prie Mažvydo bibliotekos? Visų pirma – tai nepakečiamą niežulio jausmą. Tą, kuris verčia eiti į gatvę, staugti ant kitaminčių, dalintis „nuo žmonių nuslėptais“ faktais. Tai – individo troškimas ištirpti minioje deleguojant jai atsakomybę už pasekmes. Ir bent trumpam, toje apsuptyje jaučiantis kažko vertu: stipresniu, protingesniu, išgirstu. Kažkam reikalingu.
Tie, kurie per Sausio 13-osios minėjimą visai Lietuvai parodė perkreiptus pykčio veidus, pasielgė apdairiai, tačiau pasibaisėjimo ir nuoskaudos čia neužtenka. Tie žmonės – ne Rusijos agentai (bent jau didžioji dauguma), jie nusipelno dėmesio ir atitinkamų pagalbos pastangų tiems, kuriems dar galima padėti.
Ta akivaizdžiai migloto proto būsena, kurią spinduliuoja jų akys ir neįmantrūs žodžiai – akivaizdūs priklausomybės simptomai. Netikite – paklauskite narkologų. Panašiai, kaip stiprios cheminės medžiagos, nikotinas ar lošimai, dopamino priklausomybę sukelia ir socialiniai tinklai. Ypač, kai toksiškos mintys vartojamos kasdien, didžiuliais kiekiais.
Visa tai supratus ir atsakingai įvertinus, bent daliai tų Švilpiko dienoje įstrigusių tautiečių dar galima būtų padėti. Vardan tos.
