Visos tragedijos kažkada pavirsta farsu. Skerdynės mūšio lauke ir taikių miestų naikinimas tampa statistika. Sausais skaičiais ir faktais būsimiesiems karo nusikaltimų tyrimams – tuo atveju, jei ateitis suteiks galimybę juos užbaigti bei nubausti žmogėdras. Bet kol kas tai – tik dar viena nerimo vasara, kai žudomos tautos žaizda stebėtojams nebekelia tokio siaubo ir empatijos kaip anksčiau. Skausmą keičia maudulys, sumišęs su vis sunkiau tramdomu nusivylimu.
Tie, kurie dar visai neseniai klausėsi greitą Ukrainos ir vakarietiškų ginklų pergalę žadančių balsų, dabar krapštosi pakaušį vis garsiau reikšdami nusivylimą dėl „įstrigusio kontrpuolimo“. Tai – vis labiau dominuojanti gaida vakarietiškuose leidiniuose, kurie retransliuoja kolektyvinių Vakarų naivumo proveržius. Kaipgi šitaip? Milijardinė parama! Mes davėme jiems tankų, šarvuočių, raketų, kasetinių bombų! O jie užsispyrę į mūšius eina pėsti mažomis grupėmis. Dėl kelių kaimų kaunasi ištisas savaites. Tokiais tempais ilgai savo žemes vaduos, jei apskritai tą padarys. O juk mums reikia parodyti rezultatą elektoratui. Artėja rinkimai. Ypač svarbūs tie 2024 metų rudenį, kai vėl susigrums du pikti diedukai. Jeigu vieno iš jų iki to laiko neįkiš už grotų.
Toji ryškios greitos pergalės vizija dar neišblėso: dvispalvėmis papuošti šaunūs leopardai keldami dulkes sumala priešo įtvirtinimus, driskiai skuodžia neatsigręždami ir skęsta Azovo jūros pursluose. Rusiškas sausumos koridorius perkirstas, komunikacijos sutraukytos, išvaduotojai veržiasi į Krymo pusiasalį, vaduodami vieną miestą po kito. Blyškioji kandis virpa iš baimės ir įsiūčio savo bunkeryje.
Žinote, ką visa tai man primena? Tokius savęs guodimo ritualus ir miglotais lūkesčiais grįstus pasakojimus, kuriais nacių koncentracijos stovyklos kaliniai dalijosi 1944 metų lapkritį. Barakuose kažkaip ėmė sklisti geroji naujiena, kad sąjungininkų kariuomenė – esą jau visai netoli, juk naktimis girdisi kanonada. Todėl jie jau tuoj ateis, nacius nušaus, visus išlaisvins. Kalėdas sutiksime namie, bičiuliai! Kai kurie pusgyviai kaliniai pradėjo pasakoti vienas kitam, ką valgysią šventinei vakarienei: kas keptą kalakutą, kas moliūgų sriubą, kažkam vaidenosi obuolių pyragas...
Tačiau alkanos Kalėdos atėjo ir nuėjo, kanonada nutilo, o išvaduotojai vis nesirodė. Kaliniai ėmė mirti dar neregėtais tempais – atrodytų, be jokių priežasčių. Visi tie, kurie fantazavo apie laisvę, sugrįžimą į namus, šilumą ir sotų valgį. Įsikalbėtų ir skausmingai žlugusių lūkesčių pražūtingą poveikį psichikai kadaise aprašė garsus psichologas Viktoras Franklis, pats kalėjęs toje koncentracijos stovykloje. Šie sąmonės spąstai mokslui seniai žinomi, tačiau mūsų galvose nuo 1944-ųjų Kalėdų mažai kas pasikeitę. Tikime tuo, kuo norime tikėti, kartojame užkeikimus, kad „mintys materializuojasi“, ignoruojame akivaizdžius pavojaus signalus, jei tie neatitinka įsikalbėto naratyvo. Paskui baisiai nusiviliame, kad Kalėdos nebuvo tokios, kokias patys sau jas piešėme ir tą vaizdinį brukome visiems aplinkiniams.
Visa tai nėra labai nesvarbu. Tegu žmonės renkasi, ką vartoti ir kuo tikėti. Tačiau 2023-iųjų pavasarį tie procesai ėmė ryškėti jau ir sprendimus priimančių asmenų aplinkoje. Įpusėjus vasarai jie tapo akivaizdūs. Vakaruose imta kalbėti, kad „visa tai“ užtruko jau per ilgai. Optimizmo šuorą pasėjo pernai rudenį įvykęs Ukrainos teritorijų išvadavimas bei Chersono operacija. Vis tai paskatino „tankų koaliciją“ ir kitus politinius procesus, kuriais tikėtasi reikšmingai sustiprinti ukrainiečių pajėgas. Tiek, kad jos galėtų išspirti okupantus iš visų užgrobtų žemių. Tuo pačiu įsivaizduojant, kad priešas yra toks bukas (tai nuolat kartoja gerieji sofų balsai), kad pats nieko nedarys nuolankiai laukdamas sutriuškinimo. Neminuos stepių, nekas tranšėjų, nerengs įtvirtinimų. Tu šventas naivume. Net lazda kartais iššauna. Net driskiai, nuolat daužomi per galvą, kažko išmoksta.
Kalėdinio stebuklo laukimas užsitęsė. Puolimas įsipainiojo kibios gynybos linijose, nes puolantieji neturi nei aviacijos palaikymo, nei artilerijos persvaros. „Tankų koaliciją“ ėmė temdyti nusivylimas, pratrūkęs į viešumą per NATO suvažiavimą Vilniuje, o vėliau aidu nusiritęs ir iš kitų garbingų sostinių. Tie nedėkingi, užsispyrę, mokytis iš mūsų nenorintys ukrainiečiai...
Tai prasidėjo balandį. Talentingieji geopolitikos strategai dar nebuvo sumanę globalius Pietus paversti taikos proceso tarpininkais. Dar nebuvo užgimusi idėja sušaukti šiaudinės diplomatijos renginį Saudo Arabijoje. Tačiau kai kas ta kryptimi jau dirbo. Niujorke ir Maskvoje įvyko įdomių susitikimų. Kremliaus režimui atstovavo Sergejus Lavrovas ir dar keli neįvardijami svarbūs veikėjai. Kita pusė atsiuntė buvusius diplomatus ir aukštus pareigūnus: Richardą Haasą, Charles‘ą Kupchaną, Thomasą Grahamą.
Peržiūrėjus jų pastarųjų metų pasisakymus nesunku įsivaizduoti, ko siekia ši grupė ir juos siuntusieji. Pirma – Rusiją reikia išsaugoti kaip atsvarą Kinijos įsigalėjimui šiame regione. Antra – negalima leisti sutriuškinti jos pajėgų, nes tai sukels grandininę reakciją ir galbūt pilietinį karą, o valstybė suskils į nestabilius darinius, turinčius branduolinį ginklą. Todėl reikia taikytis. Net jei tai nepatiks Kyjivui. Tai – ne oficialūs derybininkai, tačiau jų nuomonės klausosi Baltųjų rūmų nacionalinio saugumo patarėjas Jake‘as Sullivanas, CŽA vadovas Williamas Burnsas. Žinoma, ir tas, kuris paskyrė juos į šiuos postus.
Bet ką daryti, jei karas visiems aplink jau nusibodo, o kariaujančioms šalims artimiausiais metais nenusimato pergalės? Vienintelė logiška išvada – pagaliau pašalinti tą, kuris tai pradėjo ir planuoja tęsti, kol pats bus gyvas. Banali, sena ir sunkiai įgyvendinama idėja. Tačiau jau pats vykstančių užkulisinių derybų faktas, besiformuojanti pato situacija kovos lauke ir (galbūt) sutampantys amžinų priešininkų interesai gali nulemti būtent tokią įvykių raidą.
