Didžiausią žemės plotą užimanti valstybė prieš tris dešimtmečius buvo dar didesnė. Po SSRS subyrėjimo ji prarado ne tik teritorijas, bet ir daugiau nei pusę populiacijos. Gyventojų skaičius nuo 300 milijonų sumažėjo iki apie 140 mln., ir toliau traukiasi. Todėl žmonės Maskvai ne mažiau svarbūs, nei amžinai kamuojantis svetimų žemių alkis.
Net ir gerokai nubyrėjusi valstybė turi pašėlusiai ilgą sieną – ji driekiasi daugiau nei 60 tūkst. kilometrų (palyginimui pusiaujo ilgis yra 40 tūkst. km.). Su Rusija ribojasi net keturiolika šalių, ir tik viena jų kada nors savo istorijoje nėra patyrusi rusų karių įsiveržimo. Tai – Norvegija. Visos kitos yra kariavusios su Rusija ir (arba) buvo jos okupuotos. O kiek dar tokių, kurios sienų su ja neturi, tačiau buvo užpultos, apšaudytos, apiplėštos.
Karas prieš Ukrainą, netrukus pasieksiantis simbolinę 500 dienų ribą, mums, gyvenantiems santykinai netoli fronto, atrodo itin dramatiškas ir reikšmingas. Tačiau tai yra didelės ir senos dėlionės fragmentas. Paklauskite apie tai kurio nors vidutiniškai išsilavinusio Pietų Europos šalies piliečio, ir gausite mandagų atsakymą, kurio prastai užmaskuotą esmę galima apibūdinti labai paprastai. Mūsų tai neliečia.
Globaliame pasaulyje viskas yra glaudžiai susiję, o drugio efektas planetos ekonomiką purto ir nuo mažesnių sukrėtimų, todėl net apolitiškas italas ar Markso mylėtojas graikas senokai galėjo pridėti du prie dviejų ir sužinoti, kodėl jam susimokėjus už paslaugas bei prekes lieka vis mažiau pinigų. Ko gero, draugai socialistai jau padėjo suprasti, kad dėl visko yra kaltas Dėdė Semas ir jo vasalai kapitalistinėje Europoje. Arba Globalioje Šiaurėje, kaip sako legendinė Greta Thunberg. Bet tai – jau kita istorija. Grįžkime prie pirminės užklausos. Ar nori rusai karo?
2000 metais į valdžią atėjęs V. Putinas įvykdė įspūdingą socialinį eksperimentą: pavertė visuomenės likučius paklusnių avinų banda. Likus metams iki 2022 metų vasario 24-osios, Rusijoje ėmė ryškėti didesnio ir gerokai pavojingesnio žaidimo ženklai.
Karas yra taika. Vienas kertinių Didžiojo Brolio teiginių iš G. Orwello romano „1984“. Tai, kas neseniai atrodė tik kaip tamsi antiutopija, šiuolaikinėje Rusijoje tapo valstybine religija. Z raide ant žemės suguldyti moksleiviai ir neįgalieji. Kariškomis uniformomis kūdikius aprengusios trenktos Z mamytės. Su ašara balse eiles apie „apvalančią karo ugnį“ klasėje skaitanti mokytoja. Visuotinė ekstazė laukiant „paraku prakvipusios“ gegužės 9-osios. Ir nerimas šį pavasarį paaiškėjus, kad Vadas nurodė sumažinti paradų kiekį bei dalyvių skaičių.
O juk visa tai kažkada jau buvo. Ir ne taip seniai. Kilk, šalie didžioji! Už Tėvynę, už Staliną! Viskas frontui, viskas pergalei! Šitą ideologinį jovalą mano karta gerai prisimena, nes vaikystėje per du TV kanalus nuolat rodydavo sovietų filmus apie tankistus, degantį sniegą ir pergalingą žygį iki Berlyno. Kieme vaikai žaisdavo karą.
Rusams tą šlamštą rodo iki šiol, tik padauginę tūkstančius kartų. Juos nuo mažų dienų pratina prie minties, kad karas yra taika, o žmogaus būties prasmė – mirti už didžią tėvynę. Beje, apie jos didumą. Ar kada nors galvojote, kodėl ta raudona teritorija žemėlapyje tokia nepadoriai didelė? Net atmetus dėl Merkatoriaus projekcijos susidarančius iškraipymus, yra akivaizdu, kad tai –amžius trukusios agresyvios plėtros rezultatas. Kažką panašaus regi onkologas, tyrinėdamas paciento kūną apėmusias metastazes.
Kitos pasaulio imperijos savo laiku irgi plėtėsi, tik kiek kitaip. Viskas vyko pagal centrinės valdžios planus ir užmačias, tačiau tik ne Rusijoje. Neturėdama jokių natūralių užkardų nuo Aukso ordos antpuolių, Rusija kadaise buvo priversta ginti istorines žemes. Vėliau perėjo į amžinosios ekspansijos fazę, kuri tęsiasi iki šiol.
Banditas ir plėšikas A. Prigožinas dabar tiesiog daro tą patį, ką anais laikais veikė jo protėviai: renka žemes valdovui. Pagal prigimtį jis tiesiog negali sustoti, kaip kadaise vis į priekį besiskverbiantys grobikai. Gentys, ištisos tautos ir jų teritorijos – viskas būdavo užvaldoma, išsiurbiama, sukramtoma ir išspjaunama. Visa Rusijos šiaurė – tarsi tragiškas monumentas amžiams trukusiam godumui, žiaurumui ir bukumui. Užterštos žemės, riogsantys surūdiję statiniai, išsiliejusios naftos telkiniai, prasigėrę ir atbukę čiabuviai. O kaipgi? Juk Rusija – bekraštė ir protu nesuvokiama, jie patys taip sako. Pridergęs šen, gali traukti tolyn ir dergti kitur. Nes esi dvasingas, nuo Dievo. Žinai, kad karas yra taika.
Tam tikrą zombifikavimo proceso tašką pasiekusi bendruomenė praranda galimybę priešintis net įžūliausiems valdžios smurto aktams, todėl artimoje (ir apskritai regimoje) ateityje eilinių rusų laukia nauji sukrėtimai. Tiksliau – jų senelių kadaise jau patirtos ir dabar grįžtančios represijos. Sienos bus aklinai uždarytos. Privati nuosavybė – nacionalizuota. Pramonė užkelta ant karo bėgių, o galinga propaganda nukreipta prieš vidaus ir išorės priešus. Tie 30 metų po SSRS žlugimo netrukus ims atrodyti kaip aukso amžius. Šitaip sukonstruotoje alternatyvioje tikrovėje režimas gali gyvuoti tik nuolat kurstydamas neapykantą anapus geležinės uždangos tūnantiems priešams ir išdavikams, kurie slapta jiems padeda. Taip veikė sovietai. Taip laikosi Šiaurės Korėja. Rusijoje viskas bus dar griežčiau, o vaikus frontui gimdančios motinos žinos, kad gyvenimo prasmė yra mirti už „teisingą reikalą“.
O ką Vakarai? Ta rusų nekenčiama iškamša, kuria jau seniai gąsdinami jauni ir seni? Deja, kitu civilizacijos raidos keliu tolokai nukeliavusi šio žmonijos dalis tiesiog nesugeba suvokti, su kuo Ukraina turi reikalą. Sotusis pasaulis, kuriame nuolatos kalbama apie egzistencinį nerimą dėl kapitalizmo sukeltų grėsmių žmonijai, pasyviai agresyvų elgesį darbe ir kolonializmo paliktus randus, kur skatinamas taikus buvimas žūtbūt vengiant konfliktų ir nesutarimus tikintis išspręsti „civilizuotai“, yra praradęs gebėjimą gintis nuo barbarų. Visai kaip kadaise senovė graikai, romėnai ir kitos aukštumų pasiekusios visuomenės, šitas pasaulis miglotai nutuokia apie aplink tvyrančią tamsą, tačiau jam lieka vis mažiau būtinųjų savybių su tuo kovoti.
Už sienos nuo laukinių gaujų pasislėpusios civilizacijos paradoksas. Kai barbarams jau daužant sienas senate vis dar kalbama apie alyvų derlių ir didikų nesutarimus. Gebėjimą kovoti praradusios bendruomenės kadaise samdydavo pusiau laukinių genčių karius, o šie iki tam tikro istorijos taško jas gynė. Tačiau visos sienos galų gale griuvo, o šviesos karalystės užtemo. Barbarai šoko ant jų lavonų, o puslaukinės gentys po kurio laiko pačios susikūrė civilizacijas, kurioms vėliau irgi ateidavo laikas gintis nuo atėjūnų. Aukso ordos sostinė iš Karakumų jau seniai persikėlė į Maskvą, bet mes žinome naujųjų barbarų vardą kaip kad jį žinojo ir mūsų protėviai.
Ko gero, Lietuvos misija ir išlikimo sąlyga yra įtikinti už sienų puotaujančius naujuosius romėnus, kad tamsos armija atėjo visai ne Ukrainos užgrobti. Amžinojo karo gentis neš savo kruviną taiką pasauliui tol, kol nebus nuginta atgal į giliausius urvus, iš kurių kadaise išlindo. Iki kito karto.
