Linas Kojala. Karo metai: 9 tezės apie grėsmes ir pažangą

2014 metais Rusijos pradėtas karas prieš metus tapo visą Ukrainą apimančia agresija. Tragiškas karo kontekstas sąlygoja pokyčius, kurie vyksta Ukrainoje, Vakarų šalyse ir kituose regionuose.

Devyniomis tezėmis galima pamėginti apčiuopti dalį reikšmingesnių procesų:

1. Ukraina ryžtingai laikosi – ir ne keliasdešimt valandų, kaip prognozuota. Nusileisti taip pat neketinama – 87 proc. nesutinka su teritorijų praradimu, siekiant taikos. Svarstymai, kad valstybės institucijos greitai subyrės, o pasipriešinimas vyks partizaniniu būdu, nepasitvirtino.

2. Rusija yra okupavusi / aneksavusi šiek tiek mažiau nei penktadalį Ukrainos teritorijos. Tai – maždaug Latvijos ir Estijos teritorijos kartu sudėjus. Į nuostolius bei praradimus (vien žuvusiųjų ir sužeistųjų agresoriaus pusėje gali būti apie 200 tūkst.) dėmesio nekreipiantis Kremlius – net be strateginių laimėjimų – tebėra pavojingas. Juolab, kad „gynybai" Rusija 2023 m. ketina išleisti trečdalį valstybės biudžeto – gerokai daugiau nei švietimui, sveikatos apsaugai ar kitoms sritims.

3. Dėl sankcijų Rusijos ekonomika staiga nesubyrėjo. Tą iš dalies sąlygojo Europos energetinį atsisiejimą lydėjusios didelės išlaidos rusiškoms žaliavoms (2022 m. Kremliaus energetikos žaliavų pajamos buvo apie 30 proc. aukštesnės, nei 2021-aisiais). Taip pat – Rusijos ekonomikos mobilizavimas karui bei kaimyninių valstybių neprisijungimas prie sankcijų. Oficialiais duomenimis, kuriuos reikia vertinti kritiškai, Rusijos BVP pernai smuko 2 proc. Ateitis nebus šviesesnė, nors požymių, kad tai keltų reikšmingą nepasitenkinimą Rusijos viduje, kol kas nematyti.

4. Vakarai išlieka susitelkę – politiniai lyderiai vis drąsiau teigia, kad „Ukraina privalo laimėti", o sociologiniai Vakaruose tyrimai rodo palankumą nuostatai, jog Ukrainos sėkmė yra svarbiausias rezultatas, net jei tai sąlygos ilgesnį karą. Tai nereiškia, jog Vakarų šalių tarpe nekyla ginčų arba nebeliko „nuovargio" grėsmės; bet naivaus požiūrio į Rusiją pavyzdžių ženkliai sumažėjo.

5. Vakarų sutelktumas nebūtinai reiškia, kad likę pasaulio regionai laikosi tos pačios nuostatos. Indija ir Kinija sėkmingai naudojasi galimybe įsigyti pigesnes rusiškas žaliavas (Indijos prekyba su Rusija nuo invazijos pradžios išaugo 400 proc.; vienos Afrikos valstybės ministras Miunchene, man paklausus apie jo šalies santykius su Rusija ir Kinija, atkirto klausimu: „O kas blogai su Rusija ir Kinija?"

6. Vakarų sutelktumas taip pat nereiškia, kad turimi atsakymai į tokius klausimus kaip „kokios Rusijos tikimės ateityje". Skylama į dvi stovyklas: dalis Vakarų šalių teigia, kad šiuo metu svarbiausia sparčiai remti Ukrainą karinėmis priemonėmis ir kitais būdais, o diskusijos apie saugumo architektūrą, požiūrį į Rusiją vyks po karo; kiti tikina, kad šie procesai gali ir turi vykti paraleliai, nes atėjus lemiamai akimirkai galime būti nepasiruošę.

7. Ukrainiečiai dega noru praverti ES ir NATO duris – tam pritaria atitinkamai 87 ir 86 proc. gyventojų. Aljanso atveju, tai yra aukščiausias rodiklis per visą istoriją (dar 2014 metais nepritariančiųjų buvo 43 proc., palaikančių narystę – tik 34 proc.). ES kandidatės statusas Ukrainai jau suteiktas, tikimasi, kad artimiausiu metu prasidės ir derybos. Procesas nebus nei lengvas, nei (tikriausiai) itin spartus, tačiau šviesa tunelio gale yra. NATO atveju situacija sudėtingesnė – Lietuva, Lenkija ir kitos valstybės siekia pademonstruoti, kad „atvirų durų" principas turi reikšti Ukrainos priėmimą. Visgi didesnė dalis šalių kol kas tokios perspektyvos – vykstant karui – nemato.

8. Europa drastiškai atsisieja nuo rusiškos energetikos (t.y. daro namų darbus, kurie turėjo būti atlikti anksčiau). 2022 m. vasarį kasdien ES šalys už žaliavas Rusijai kasdien sumokėdavo per €550 mln. (kovą ši suma viršijo ir €700 mln.). Vėliau vyko kryptingas mažėjimas – 2023 m. vasarį suma balansuoja ties €120 mln. Nors Kinija, Indija perka didesnius kiekius, jų išlaidos išlieka stabilios – taigi, bendros Rusijos pajamos mažėja. Geriausias atsisiejimo pavyzdys - Vokietija, kuri šiemet nebeperka rusiškų žaliavų.

9. NATO per trumpą laiką iš „smegenų mirties" perėjo į seniai nematytą mobilizaciją. Atnaujinami gynybos planai, prisimenant Šaltojo karo metus konkrečioms užduotims iš anksto priskiriamos pajėgos. Suomijos ir Švedijos sprendimas įstoti į Aljansą – nepaisant trikdžių, kurie veikiau apsunkina procesą, bet ne kvestionuoja jo rezultatą – bus strategiškai reikšmingu Baltijos jūros regionui. Tačiau tai neatsiejama nuo ilgalaikių investicijų – pastaraisiais metais tik apie trečdalis Aljanso narių pasiekė 2 proc. BVP gynybos išlaidų ribą.