Pažinti Rusijos politinę realybę komplikuota dėl jos autokratinio pobūdžio bei uždarumo. Tai reiškia, kad svarstymai apie sprendimų priėmimo eigą, elito tarpusavio kovas ar Putino sveikatą retai kada gali būti paremti patikrinta informacija.
Nepaisant to, tuo pat metu Kremlius tėra viso labo dar vienas autokratinis režimas. Pastarųjų – netrūksta; 2021 metais net 70 proc. žmonių gyveno autokratinio tipo valstybėse, ir skaičius linkęs augti. Politikos mokslininkai panašias politines sistemas tyrinėja ne vieną dešimtmetį.
Net jei kiekvienas atvejis savitas, įmanomi tam tikri istoriniais stebėjimais grįsti apibendrinimai. Tiek apie autoritarinių ir autokratinių režimų funkcionavimą, tiek apie jų pažeidžiamumą.
Pavyzdžiui, Jeilio universiteto mokslininko Milano Svoliko analizė rodo, kad 1950–2012 metais galią prarado 473 autoritariniai lyderiai. Didžioji dalis jų – apie du trečdaliai – krito dėl karinio perversmo arba kitokių formų vidaus elito bruzdėjimo.
Kitaip tariant, kur kas rečiau – vos 7 proc. atvejų – režimo pabaigą paskatindavo procesai „iš apačios“, t. y. masiniai gyventojų protestai ir pasipriešinimas valdžios veiksmams. Arabų pavasaris, demonstracijos Venesueloje ir kiti atvejai tarsi indikavo, kad naujausios tendencijos gali keistis; vis dėlto autokratiniai režimai taip pat adaptavosi, naudodami dar brutalesnes priemones, dar drakoniškesnes bausmes, dar didesnį informacijos sklaidos priemonių suvaržymą.
Tą darė ir Kremlius; dar 2016 metais įkurta Nacionalinė gvardija, sietina su noru turėti daugiau jėgos svertų neramumams užkardyti. Faktiškai neleidžiami protestai, kuriuose pernai sulaikyta per 20 tūkst. žmonių. Nėra terpės ir jokiai valdžios kritikai, dėl kurios gali grėsti 15 metų nelaisvės. Šiuos ir panašius sprendimus leidinys „The Economist“ pavadino „Rusijos stalinizacija“.
Be to, yra indikacijų, kad Kremliaus valdžia sutelkta vieno Putino rankose. Anksčiau svarstyta, jog greta vado yra įtakinga grupė elito atstovų, kuri gali paveikti svarbiausius sprendimus. Pastaruoju metu dažniau teigiama apie „Putino izoliavimąsi“ bei žingsnius, priimtus neatsižvelgiant į kitų veikėjų nuomonę – ar jų apskritai neinformuojant.
Jei tokios prielaidos atitinka tikrovę, tuomet Rusija panašėja į personalistinę sistemą, kurios, anot tyrėjų, pasižymi aršumu. Tą lemia ne tik tai, jog mažėja būdų pristabdyti vado veiksmus „iš šono“, bet ir paties vado pažeidžiamumas. Kitaip tariant, įsitikinimas, jog jokių saugių atsitraukimo nuo valdžios variantų – be kalėjimo ar kitokio persekiojimo – veikiausiai nėra. Todėl tokie diktatoriai deda maksimalias pastangas didindami riziką potencialiems priešininkams bent pamėginti mesti iššūkį.
Tai skiriasi nuo, pavyzdžiui, autoritarinių režimų, kurie grįsti vienos partijos – ar panašios grupės – valdymu. Tokios sistemos gali būti efektyvesnės suvaldant vieno veikėjo įtakos augimą ir politikos ekscesus.
Tiesa, kraštutiniai politiniai sprendimai, kaip ir ekonominės ar kitokios krizės, didina net ir personalistinių režimų pažeidžiamumą. Brutalus karas, lemiantis sankcijas ir Rusijos ekonomikos nuostolius, aukas, diplomatinę izoliaciją, yra veiksnys, potencialiai skatinantis elito nepasitenkinimą. Bet įvertinti nepasitenkinimo mastą iš išorės sudėtinga. Nereikėtų ilgai ieškoti argumentų pagrįsti, kodėl sistema subyrėjo, tam jau įvykus, tačiau prognozuoti, kada ir kaip tai nutiks, – spekuliatyvu.
Istoriniai duomenys neįkvepia ir vertinant, kas seka subyrėjus autokratinei sistemai. Jei režimą sugriauna vidaus elito procesai, didžioji dalis atvejų klostosi ne demokratizacijos, o naujos autoritarinės sistemos sukūrimo link. Tai anaiptol nėra užprogramuota, bet statistiškai nutinka dažniau, nei sėkmingas perėjimas į demokratiją.
Akademiniai tyrimai remiasi teorinėmis prielaidomis, bet jos atlieka vaidmenį ir priimant praktinius sprendimus. Pavyzdžiui, Vakarų sankcijos Rusijai akcentuoja poveikį būtent elito atstovams, ne plačiajai visuomenei, tokiu būdu tikintis paskatinti Kremliaus vidaus veikėjų nepasitenkinimą vykdoma agresija. Bet kartu Vakaruose netrūksta nuogąstaujančių, kad pernelyg didelis spaudimas gali paskatinti dar didesnį agresyvumą, mat galia sutelkta vieno, brutalią agresiją jau pradėjusio asmens rankose.
Galiausiai reguliarūs Prancūzijos, Vokietijos lyderių skambučiai Putinui taip pat iš dalies lemiami noro pabandyti suprasti, kas dedasi diktatoriaus galvoje, mat kalbėtis net ir su artimais jo aplinkos žmonėmis prasmės atrodo daug mažiau nei anksčiau.
Nepaisant visko, autokratijų stabilumui didžiausia grėsmė yra pačios sistemos nereprezentatyvumas ir neefektyvumas, kuris galiausiai priveda prie klaidų. Kelis šimtmečius atvejų aprėpiantys tyrimai rodo, kad demokratijos yra tvaresnės nei kitos sistemos. Tikriausiai neklydo Fisheris Amesas, dar XVIII a. rašęs, kad nedemokratinė sistema yra tarsi prekybinis laivas, kuris, atrodytų, plaukia gerai, bet, susidūręs su uola, greitai paskęsta; o respublika yra tarsi plaustas, kuris nepaskęsta, net jei kojos juo plaukiant visada yra šiek tiek vandenyje.
