aA
Ketvirtadienį Jungtinės Karalystės parlamentas pritarė siūlymui atidėti išstojimo iš Europos Sąjungos (ES) datą. Dvejus metus teigta, kad 2019 metų kovo 30 d. britai pabus nebebūdami ES piliečiais; panašu, jog dabar teks palūkėti mažiausiai iki vasaros.
Linas Kojala
© DELFI / Andrius Ufartas

Tiesa, vien šio Londono sprendimo nepakanka – jį dar turės patvirtinti ES narės, taip pat ir Lietuva. Teoriškai britams gali būti pasakyta, jog atidėti išstojimo nėra prasmės – politinis chaosas juk nesibaigia, nors derybos vyko mėnesių mėnesius; praktiškai tokių drastiškų priemonių imtis, ko gero, niekas nesiryš.

Juk tai – ne karas, o veikiau tik bendražygių tarpusavio disputai.

Vis garsiau skamba ir antrojo referendumo varpai. Jei kitą savaitę Jungtinės Karalystės parlamentas dar kartą atmes vyriausybės ir ES susitartą išstojimo planą, tikimybė, kad teks atidėjimą prailginti (galbūt iki metų pabaigos, o gal ir dar ilgiau) taps labai reali.

O kartu naują pagreitį įgaus svarstymai, ar politikams nesugebant pasiekti konsensuso nederėtų visko dar kartą atiduoti piliečių valiai.

Tiesa, netikslu šį referendumą (ar jo idėją) vadinti antruoju. Jis būtų jau trečiasis istorijoje, kuriame britai spręstų savo santykį su kontinentinės Europos integracijos projektu.

Pirmasis įvyko dar aštuntajame dešimtmetyje – ir simbolizavo sudėtingą, kontroversišką, emocijų persmelktą šalies santykį su tuo, ką pradėjo Vokietija ir Prancūzija.

Tad kodėl britai nuo pat pirmos taip įtariai žiūrėjo į projektą, kurį šiandien žinome ES vardu?

***

Ištrauka iš knygos „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“, kuri pasirodė šių metų vasario mėnesį.

Jungtinė Karalystė didžiuojasi savo istorija ir daugybę kartų apginta teise egzistuoti nepriklausomai nuo to, kas dedasi aplinkui – todėl Europos integracijos projektas jai visada buvo mažiau viliojantis nei prancūzams ar vokiečiams. Bet šiame kontekste yra ir kita aplinkybė.

O kas nutiks, jei žemyninėje Europoje įsigalės jėgos, kurios kels pernelyg didelę grėsmę? Jeigu britai atsitrauks ir užleis pozicijas, ar ateityje neteks to gailėtis?

Šią mąstymo tradiciją akcentavo Seras Colinas Buddas. Dar vienas diplomatas, buvęs ambasadorius Nyderlanduose (2001–2005 m.), o prieš kelis dešimtmečius dirbęs ir Europos Komisijos viceprezidento Kabineto vadovu.

Tad šio asmens perspektyva – įvairialypė; jis matė Europą Šaltojo karo metais ir po jo; jis regėjo ES „iš vidaus“ ir „iš išorės“.

Susitikome viename didžiausių Londono knygynų esančioje kavinėje. Atvykau anksčiau, nei tarėmės, tad turėjau laiko apsižvalgyti; supratau, kad tik jokių kompromisų nepripažįstančios „Ryanair“ bagažo taisyklės sustabdė mane nuo mažiausiai penkių viliojančių knygų įsigijimo – spektras ir temų aprėptis knygyne milžiniška.

Nepaisant solidaus amžiaus, Buddas įskriejo tarsi uraganas. Padavėjui nespėjus net priimti užsakymo, trinktelėjo į stalą ir pasakė: „Aš – europietis. Į ES įstojome, kai man buvo 28–eri; išstosime, kai bus 74–eri. Tad didesnę gyvenimo dalį būsiu praleidęs viduje. Ne taip ir blogai.“

Ir čia pat tęsė: „Šioje šalyje vyksta kova tarp dviejų mąstymo tradicijų. Pirmoji – atlaikėme visus priešus, tad galime išgyventi be kitų malonės. Įskaitant ir ES. Antra ilgalaikė britų užsienio politiką persekiojanti tezė – niekas neturi teisės kontroliuoti Europos. Per amžių amžius neleidome įsigalėti prancūzams, ispanams, vokiečiams... Deja, dabar kvailai pasitraukiame ir leidžiame įsigalėti Vokietijai. Visi, pradedant Johnu Churcilliu, 1–uoju Marlboro kunigaikščiu, ir baigiant Arthuru Wellesley, 1–uoju Velingtono Kunigaikščiu, vartosi kapuose ir nežino, kas čia nutiko.“

Pirmasis iš minėtų istorinių herojų XVIII a. pabaigoje sukliudė planuotai Prancūzijos ir Ispanijos unijai; antrasis 1815 metais Vaterlo mūšyje galutinai sutriuškino Napoleono kariuomenę. „Tad net Winstono Churchillio palikuonys rėmė narystę ES“, – čia pat priduria Buddas.

Theresa May
Theresa May
© AP / Scanpix

Bet stabdyti nepalankias Europos politikos tendencijas panaudojant jėgą, kaip kad minėti istoriniai herojai, yra viena, o vertinti tai per ekonominės integracijos prizmę – visai kas kita.

Pokario žemyno idėja buvo paremta suvereniteto pasidalijimu; pirmasis projektas, Anglių ir plieno sąjunga, tapo realybe 1951 metais, kai kontinentinės Europos milžinės sutiko atsisakyti vienašališkai kontroliuoti šias dvi karo pramonei kertines šakas, anglis ir plieną.

Anot prancūzų ir vokiečių politinių lyderių, vienintelis būdas neleisti kilti konfliktams yra savanoriškai atsisakyti dalies nacionalinių galių. Prancūzija, Vokietija, Italija ir Beniliukso šalys, nors ir iš lėto, pasuko šiuo keliu; bet britams savanoriškas savęs pačių suvaržymas pasirodė nepriimtinas.

Kaip tuo metu kalbėjo Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Ernestas Bevinas, „kontrolė turi būti nacionalinių delegacijų rankose... kad sekretoriatas (ar „nepriklausomas“ valdybos pirmininkas) nepriimtų sprendimų vieni patys... negali būti kalbos, kad organizacija duos nurodymus individualioms narėms.“

Tad britai ekonomikoje ir kitose srityse laikėsi tradicinio požiūrio – bendradarbiaukime, bet tarpvyriausybiniu pagrindu, be jokių viršnacionalinių sprendimų.

Visgi netrukus ėmė aiškėti, jog ignoruoti to, kas vyksta, Jungtinė Karalystė ilgai negalės. Jungtinės Karalystės, kaip didžiosios pasaulio galios, kuri gali egzistuoti viena, vaidmuo aižėjo. Ir ne tik todėl, jog pasaulyje jau dominavo JAV bei Sovietų Sąjunga.

Byrėjo ir imperija, kurią taip tikėtasi išsaugoti. Jau 1947 metais nepriklausomybę nuo karūnos išsikovojo Indija, tuo sugriaudama garsiąją 1902 metų britų politiko Lordo Curzono tezę, jog „būsime imperija tol, kol valdysime Indiją“. Traukėsi ir teritorija – prieš pasaulinius karus britai kontroliavo ketvirtį planetos žemių, o 1950-aisiais – vis dar apie 7 proc., o 1970-aisiais iš viso to teliko vos keli procentai.

Ekonomika taip pat siuntė įspėjamuosius signalus. Nors pirmieji pokario dešimtmečiai buvo „auksiniai“ dėl spartaus vystymosi, Jungtinės Karalystės tempai atsiliko nuo kitų Europos valstybių. Pagal BVP vienam gyventojui britai 1948 metais lenkė prancūzus pusantro karto, o 1975 metais Prancūzijos rodiklis jau buvo šiek tiek aukštesnis.

Tą lėmė faktas, jog Jungtinės Karalystės nominalus BVP tame tarpsnyje padvigubėjo, o Prancūzijos išaugo beveik keturis kartus. Vakarų Vokietijoje vidutinis atlyginimas per tą patį laiką padidėjo 2,5 karto labiau, nei Jungtinėje Karalystėje.

Tad Britanija, karą pabaigusi santykinai geriausioje ekonominėje situacijoje, vis labiau užleidinėjo pozicijas.

Negelbėjo ir tradiciškai artimi ryšiai su amerikiečiais. JAV tuo pat metu augo rekordiniais tempais ir įgijo supergalios statusą, dar labiau įtvirtintą įgijus branduolinį ginklą.

Tuo metu „Ypatingieji“ santykiai su britais vis labiau panašėjo į ne visai lygiaverčių šalių partnerystę. Todėl Londonui nebevertėjo tikėtis išskirtinių privilegijų iš Vašingtono.

Britai ekonomikoje ir kitose srityse laikėsi tradicinio požiūrio – bendradarbiaukime, bet tarpvyriausybiniu pagrindu, be jokių viršnacionalinių sprendimų. Visgi netrukus ėmė aiškėti, jog ignoruoti to, kas vyksta, Jungtinė Karalystė ilgai negalės.

Vienas ryškiausių to epizodų nutiko 1956 metais, kai kilo Sueco kanalo krizė. Egipto valdžiai nacionalizavus Sueco kanalo įmonę, praktiškai kontroliuotą prancūzų ir britų, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Izraelis sukilo bei pradėjo karinę operaciją.

Ji buvo ganėtinai sėkminga, bet netrukus turėjo būti nutraukta, mat kilo pasipiktinimas, o JAV net panaudojo finansinio spaudimo instrumentus siekdama Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės atsitraukimo, kurį laikė potencialiai sustiprinsiančiu sovietų įtaką regione. Britams teko paklusti. Tai buvo savotiškas pažeminimas ir įrodymas, kad jie nebeišgali veikti vieni.

Netrukus tai paskatino persvarstyti santykį su Europos integracijos projektu. Londonas nutarė, kad vienintelis būdas išsaugoti įtaką bei neleisti įsigalėti prancūziškai ir vokiškai suvienytos Europos vizijai yra prisijungti prie projekto. Bet įšokti į jau kurį laiką riedantį traukinį nebuvo taip paprasta.
Pirmąjį prašymą įstoti į Europos ekonominę bendriją Jungtinė Karalystė pateikė 1961 metais.

Didžioji dalis tuometinių Europos bendrijos narių sveikino tokį britų norą, tačiau naujai narei priimti, pagal iki šiol galiojantį principą, reikalingas visų klube jau esančių valstybių pritarimas. Ir viena iš jų nusprendė, jog britų įsileisti nereikia.

Prancūzijos prezidentas Charlesas de Gaulle‘is iš pirmo žvilgsnio turėjo nemažai bendro su Jungtinės Karalystės Europos integracijos vizija.

Jis taip pat buvo skeptikas idėjos, jog kiek įmanoma daugiau politinės galios turi būti sutelkta viršnacionalinėse institucijose; jo manymu, Europos bendrijai palankiau išlikti kontroliuojamai valstybių, kurios tartųsi (ir susitartų) tarpusavyje.

Visgi žvelgdamas į Jungtinės Karalystės norą prisijungti prezidentas įžvelgė grėsmę Prancūzijos įtakai.

„Kadangi būnant išorėje jiems nepasisekė sustabdyti bendrijos kūrimosi, dabar britai nori ją paralyžiuoti iš vidaus“, – gąsdino jis.

Tai nebuvo iš piršto laužtas argumentas, mat patys Jungtinės Karalystės politikai atvirai deklaravo, kad narystė ir iš to kylanti teisė dalyvauti bendrų sprendimų priėmime leis pristabdyti patį Europos integracijos procesą.

Be to, de Gaulle‘is aiškiai ir nedviprasmiškai pripažino manąs, jog britai tebūtų JAV įtakos agentai Europoje, todėl ilgainiui Europos bendrija virstų amerikietišku projektu.

Nesulaukę leidimo įstoti britai neatlyžo ir 1967 metais pateikė dar vieną prašymą, tačiau ir vėl jį vetavo Prancūzija.

„Britanija nėra žemyninėje dalyje; Britanija, dėl salos statuso ir Sandraugos, išlieka įsipareigojusi užjūriui; Britanija yra susieta su JAV įvairiausiais ypatingais susitarimais. Dėl viso to ji negali įsilieti į Bendriją su jos esamomis aprėptimis ir taisyklėmis“, – priežastis dar kartą vardijo de Gaulle‘is.

Tik po to, kai jis pasitraukė iš posto 1969-aisiais, paskutinė kliūtis buvo patraukta. Naujasis Prancūzijos prezidentas Georges Pompidou jau pirmoje spaudos konferencijoje patvirtino, jog prancūzai nebevetuos.

Visgi Prancūzijos skepsį skatino ne tik vieno politiko užsispyrimas. Svarbus buvo ir ekonominis argumentas, susijęs su žemės ūkio politika. Kaip pažymi istorikas Tony Judtas, XX a. pirmoje pusėje Europoje buvo daug, tačiau neefektyvių, todėl sąlyginai mažai produkcijos pagaminančių ūkių.

Pokaryje situacija ėmė keistis. Atsirado dvi esminės politikos kryptys: valstybės pradėjo remti ūkininkus tam, kad jų produkcijos kiekis augtų; o tuo pačiu siekė sumažinti Europos priklausomybę nuo importuojamų maisto produktų.

Ilgainiui kai kuriose šalyse, ypatingai Prancūzijoje, tokios paskatos sukūrė situaciją, kai maisto produktų ūkininkai ėmė užauginti ir pagaminti daugiau, nei europiečiai patys galėjo suvartoti. Bet parama iš valstybės nemažėjo; nenorėta, kad ūkininkai imtų kelti politinius neramumus ir balsuoti už kraštutines partijas, ypatingai ten, kur buvo vis dar gajūs komunistų judėjimai.

Be to, tradicinės europietiškos kaimo kultūros išsaugojimas buvo traktuojamas kaip vienas prioritetų vis spartesnės urbanizacijos amžiuje.

Brexit
Brexit
© AFP / Scanpix

Žinoma, tokie siekiai kainuoja daug – ypatingai, kai saugant vietinius ūkius yra ribojamas importas, o pasaulinės maisto produktų kainos krenta, kaip kad ir nutiko septintajame dešimtmetyje. Todėl, norėdamos nusikratyti milžiniškų išlaidų, Europos valstybės ėmė ieškoti bendrų sprendimų.

Ypatingai juos skatino būtent Prancūzija, kuriai tai buvo esminis interesas dėl žemės ūkio sektoriaus svarbos ekonomikai. Šios šalies dėka Bendrijoje atsirado Bendra žemės ūkio politika. Netrukus ji tapo esminiu prioritetu – išlaidos šiai sričiai sudarė daugiau nei du trečdalius Bendrijos biudžeto.

Britams tą suprasti buvo sunku. Jie iki įstojimo be kliūčių importavo produkciją iš viso pasaulio ir būtent tokiu būdu patenkindavo daugiau nei pusę savo poreikio.

Todėl De Gaulle‘is pagrįstai bijojo, kad įstojus į Bendriją Londonas dės visas pastangas norėdamas pakeisti žemės ūkio politikos principus. Tai buvo svarbi priežastis ir motyvacija neįsileisti šalies, su kuria interesai taip akivaizdžiai susikerta.

Ši bendra politika tapo nepasitenkinimo ašimi ir patiems britams. Kai galiausiai tapo nariais, jie perėmė žemės ūkio politikos principus, todėl maisto kainos parduotuvėse smarkiai išaugo. Pavyzdžiui, uždraudus dalies sviesto importą, jo kaina per kelerius metus šoktelėjo keturiskart.

Negana to, kadangi išmokos ūkininkams sudarė tokią ženklią bendro biudžeto dalį, britai jautėsi nuskriausti, nes iš išmokų sulaukė gerokai mažiau naudos, nei tie patys prancūzai. Jungtinė Karalystė piktinosi, kad į bendrą biudžetą įneša tiek, kad nusileidžia tik Vokietijai, nors pragyvenimo lygis Britanijoje buvo daug žemesnis (pagal BVP vienam gyventojui šalis buvo trečia skurdžiausia Bendrijoje).

„Šis sudėtingas santykių su Prancūzija dešimtmetis tapo faktoriumi savaime, mat daug kam įstrigo į atmintį. Įstojome į Bendriją nepalankiomis sąlygomis, nes žemės ūkio politika jau buvo suformuota, tam skirtos didžiulės lėšos. Paradoksalu, bet praktiškai nuo pirmos narystės dienos prasidėjo kitas etapas – persiderėti įstojimo sąlygas. Tuo pačiu ėmė stiprėti „mes“ prieš „juos“ santykių atmosfera“, – apibendrino Wallas.

Tad britai į Europos ekonominę bendriją galiausiai įstojo 1973–aisiais – praėjus net šešiolikai metų nuo Romos sutarties, tapusios atspirties tašku Bendrijos kūrimuisi žemyninėje Europos dalyje. Ir jau po dvejų metų, 1975-aisiais, britai žengė prie balsadėžių ir referendume sprendė, ar nevertėtų jos palikti. Tai buvo pirmas ir iki pat 2011 metų vienintelis referendumas, apėmęs visą Jungtinę Karalystę. Tiesa, nepaisant valdančiųjų Leiboristų vidinio susiskaldymo, didelės intrigos nebuvo; balsavus beveik dviem trečdaliams piliečių, už išstojimą pasisakė tik 33 proc.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(105 žmonės įvertino)
4.4857
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyvai / DELFI Diena. Gyventojų pajamų mokesčio deklaravimo laikotarpis – kas, kiek ir už ką gali susigrąžinti deklaruojant? vyksta apklausa

Trečiadienį prasidėjo gyventojų pajamų mokesčio deklaravimo laikotarpis – kas, kiek ir už ką...

JAV bombonešių skrydžiai tampo Kremliaus nervus: jų pasirodymas virš Lietuvos – ne atsitiktinis (613)

Amerikiečių bombonešis prisiartino prieš Rusijos sienų ir imitavo Kaliningrado bei Sankt...

Theresa May prašo nukelti „Brexit“ iki birželio 30 dienos papildyta 15.11 (46)

Theresa May prašys nukelti Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos datą iki...

Tomas Sinickis. Apie tarptautinę gėdą (325)

Kažkur skaičiau, kad du trečdaliai buvusių merų liko savo postuose. Jums dar kyla abejonių,...

Pasitraukus prezidentui sprendimą priėmė žaibiškai: Astanos nebelieka papildyta (151)

Kazachstano parlamentas trečiadienį nusprendė pervadinti šalies sostinę Astaną ilgamečio...

Veryga sulaukė malonės, Matulas – skaudžių kolegės pastabų (13)

Aistringai padiskutavusi apie skiepų nuo gripo klausimus Seimo Etikos ir procedūrų komisija...

Judrioje sostinės gatvėje įvyko masinė avarija, susidarė spūstis papildyta 15.45 (3)

Vilniuje netoli Gariūnų įvyko masinė avarija. Pranešta, kad susidūrė 3 ar 4 automobiliai, taip...

Laimės reitinge Lietuva kilo per 8 pozicijas, laimingiausi – suomiai

Suomija antrus metus iš eilės pripažinta laimingiausia šalimi pasaulyje, o tyrėjai sako, kad...

Ligų vengiantiems keleiviams – švariausių oro linijų sąrašas

Kai įsėdate į lėktuvą, labai tikėtina, kad jis jau būna įveikęs tris ar keturias keliones, o...

Draudikai sunerimę: teigia, kad išaugo tikimybė patekti į eismo įvykį (44)

Pirmųjų šių metų mėnesių duomenys rodo, kad eismo įvykių metu gyventojai patiria vis...