Atsakomasis moralės sargų cunamis jau ritasi gatvėmis ir interneto puslapiais, nors nemažai eitynėse „Už lygybę“ dalyvauti ketinančių asmenų dar tiksliai nežino, kaip atrodys, ką skanduos, kokius plakatus iškels.
Eitynių vietą ir jos prieigas veikiausiai evakuos. Pirmininkavimo Europos Sąjungai aplinkybėmis Vakarams turbūt bus bandoma padaryti saugiausios homofobiškos šalies įspūdį. 2008 m. Sofijos „Pride“ dalyviams buvo dalinami šalmai. Aš irgi tokio norėčiau. Rožinės spalvos. Užsimaukšlinusi jį, pakeliui link Lukiškių aikštės numesiu po baltą rožę prie buvusių „Aktorių namų“ virš Sąjūdžio būstinės ir ties buvusia „Ponių laime“. Rožės būtų skirtos atminčiai. Prisiminimui, kad seksualinių mažumų kultūra šiame mieste virė gerokai prieš įstojimą į ES ir suburdavo pačius įvairiausius visuomenės ratus. Kartais valstybinės įstaigos padėdavo organizuoti gėjų diskotekas.
Arba štai „Aktorių namai“ virš Sąjūdžio būstinės, kuriuose, kaip rašė bulvariniai laikraščiai 2000 m., vykdavo lesbiečių orgijos. Tiesa, „orgija“ per skambus žodis čia keletą metų lesbiečių reguliariai organizuotiems vakarėliams. Ten besilankiusios pačio įvairiausio amžiaus moterys mena bendravimą gana varžiusį susėdimą ratu aplink stalą kaip per vestuves ir šokius prie baro. Šių vakarėlių ir tų, į kuriuos moterys traukdavo dabar nebeveikiančioje „Obuolio respublikoje“ įdomiausiu bruožu daugelis įvardija skirtingas kartas, susiburdavusias po vienu stogu. Abiturientės šokdavo su keturiasdešimtmetėmis. Netrukus Vilniuje buvo įkurtas ir kelis metus veikęs lesbiečių klubas. Tokio Vilniuje dabar nėra.
Galima grįžti dar giliau praeitin, į Nepriklausomybės atkūrimo laikus. Vilniuje maždaug nuo 1992 m. reguliariai vyksta gėjų diskotekos, kurių pirmoji ir viena didžiausių, galima sakyti, buvo suorganizuota LR Vyriausybės, nes ji buvo surengta su prie Sveikatos apsaugos ministerijos veikusio „AIDS centro“ žinia. Prisiminkime, kad tuo metu homoseksualumas dar buvo kriminalizuojamas (įstatymas panaikintas 1993 m. viduryje). Tąkart į renginį susirinko daugiau nei šimtas žmonių, vakarėlyje platinta informacija apie saugesnį seksą ir informacinė centro išleista medžiaga.
Homopropagandos cenzoriai nepakankamai uoliai kovoja su homoseksualistais ir jų pėdsakais šiame mieste. Būtent ši priesaga primygtinai kabinama ir manieringai košiama pro dantis vos užsiminus apie seksualines mažumas. Etiketė „homoseksualistas“ tokia gaji ir paranojiškai platinama, kad kai kurios seksualinės mažumos dabar sąmoningai ją renkasi suprasdamos, kad jų gyvenimai ir norai (net ir toks banalus kaip abiturientės šokis su keturiasdešimtmete) kai kuriems visada kels įtarumą, panieką ar šleikštulį. Seksualinės mažumos ar bent tam tikros jų grupės visuomet daliai visuomenės išliks nepatogiais piliečiais. Ne tik dėl seksualinės praktikos, bet ir dėl draugėn sueinančių įvairių kartų, klasių ir kitokių skirtumų.
Šios skirtumų sintezės Vilniuje buvo apstu nuo Nepriklausomybės atkūrimo ir net dar seniau. Ji šiek tiek matėsi ir prieš trejus metus eitynėse, kai skirtingas kartas, skirtingose šalyse gyvenančius ir labai skirtingas socialines padėtis užimančius asmenis apjungė būtinybė pasakyti, kad niekas neturi bijoti išeiti į gatvę. Drįsčiau teigti, kad būtent dėl akivaizdžiai skirtingų žmonių suėjimo į vieną būrį, kuriame vardan vieno lozungo ar datos (kaip per Kovo 11-osios eitynes) neištirpsta skirtumai, labiausiai siunta ir sostinės meras, ir kiti eitynių priešininkai. Teplionėmis ant pačių neutraliausių plakatų ir tvirtinimais, kad Lietuva dar nepasiruošusi matyti seksualines mažumas centrinėse gatvėje, kurstoma užmiršti šio miesto praeitį ir tai, kad čia visuomet gyveno disidentų – tai pat ir meilės disidentų.
Šiais žodžiais viename straipsnyje 1995 m. pavadinti homoseksualai, visais laikais visur ne tik kovoję dėl teisės mylėti, bet ir netylėję, jog išgyveno cenzūrą, smurtą, patyčias ir žiauriausias pastangas ištrinti juos nuo žemės paviršiaus. Štai todėl visame pasaulyje seksualinių mažumų teisėms skirti renginiai vadinasi „Pride“ (angl. išdidumas, pasididžiavimas). Niekam nekyla mintis organizuoti eitynių už heteoroseksualų teises, kadangi dėl vyro geismo moteriai jų konclageriuose dujomis nežudė (nebent vienas jų buvo žydas, romas, kairysis ar kitaip nacių politikai neįtikęs asmuo).
Kaupiant ir skleidžiant žinias apie moralei pavojingą pergalingą seksualinių mažumų triumfą Lietuvoje triūsiama nepakankamai uoliai. Nes jei čia kada ir būta ypatingos epochos seksualinėms mažumoms, tai ji veikiausiai buvo tomis keistomis Nepriklausomybės aušros aplinkybėmis, kuomet, kaip man sakė viena prie Spaudos rūmų budėjusi moteris, niekas per daug nesidomėjo, žydas tu, lenkas, ar gėjus, o tiesiog drauge buvo diskotekoje, kol galiausiai suprato, jog atvažiuoja tankai.
Siekiant tai ištrinti, homopropagandos inkvizitoriams nepakaks lipdukų su gaidžias. Prireiks ir buldozerių, kad su žeme būtų sulyginti ištisi šio miesto plotai. Ir prireiks sudeginti literatūrą, memuarus, laiškus ir net tokias iš pažiūros nekaltas kino juostas kaip legendinis Arūno Žebriūno miuziklas „Velnio nuotaka“. Jei eitynėms „Už lygybę“ susuktas vaizdo klipas vertas ženklo „S“, tai šis filmas nusipelno bent jau įspėjamojo ženklo „gėjų pornografija“. Juk pirmuose šios sovietmečio juostos kadruose vykstančioje angelų bakchanalijoje vienas kitą meiliai bučiuoja ir dangiškomis gėrybėmis erotizuotai maitina... du vyrai. Ši akimirka – trumpa. Ir vis dėlto savo vardo ištarti nedrįstanti meilė (taip homoseksualumą XIX a. pabaigoje pavadino Oscaro Wilde‘o meilužis) prabyla.
„Pride“ renginių homofobiškesnėse valstybėse istorija liudija, kad kasmet norinčiųjų dalyvauti eitynėse gausėdavo. Ir Vilniuje jų šiemet tikimasi daugiau nei 2010 m. (net prieš trejus metus nemažai norinčiųjų tiesiog netilpo dėl policijos reikalavimų). Palaikančiųjų seksualinių mažumų teises daugėja nepaisant visoje Rytų Europoje stiprėjančio agresyvaus nacionalizmo bei nesiliaujančių patyčių gatvėje, jei esi galvą išsiskutusi mergina ar „be išmesto rėmo“ pavieniui žingsniuojantis jaunuolis.
Sąjungininkų daugėja, nepaisant to, kad mūsų teisinė sistema dažniausiai primena parodiją kovoje su išpuoliais prieš homoseksualus (prisiminkime, kad prireikė dviejų metų policijos barikadas kirtusiems Petrui Gražuliui ir Kazimierui Uokai skirti baudas po 200 litų).
Ir štai banaliausias, kiek komiškas argumentas, kodėl „Pride“ sąjungininkų daugėja (jokiu būdu ne vienintelis, nes neabejoju, kad vis daugiau žmonių išdrįsta prisiminti, jog seksualinės mažumos neatsirado su Europos Sąjunga). Kaip nepalaikyti, jei atsidūrus šalia tiesiog pastebima, jog atrodai jaunai? Tą įrodo sostinės mero žmonos Agnės Zuokienės nuogąstavimas, kad grupei gėjų, lesbiečių, anarchistų ir antifašistų duris atvėrusį jos sūnų ypač nustebino atėjusiųjų amžius – 17-19 metų. Tikslumo dėlei derėtų pastebėti, kad patiems jauniausiems išties buvo 21-eri.
