aA
Siūlome ištrauką iš knygos „Optimizmo paieškos
pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės (Leonido Donskio ir Tomo Venclovos dialogai).
Tomas Venclova ir Leonidas Donskis
© DELFI

Leonidas Donskis:

Mielas Tomai, Rytų Europos pranašai ir pranašystės anaiptol nėra koks pramanas. Tokie žmonės, kaip Andrejus Amalrikas, Aleksandras Štromas, Andrejus Piontkovskis (prieš dvidešimt metų kone tobulai nuspėjęs putinizmo – šito XXI amžiaus postmoderniojo fašizmo – pavojus Europai ir visam pasauliui), Adamas Michnikas, galiausiai ir Tu pats, esate toli pranokę Vakarų Europos analitikus ir prognostikus. Tiesą sakant, nieko stebuklingo čia nėra – juk Šėtono kvėpavimą politikoje jautė visų pirma rytų europiečiai. Czesławas Miłoszas savo Abėcėlėje rašo, kad dviem tikrais komunizmo žlugimo pranašais laikė rusą Andrejų Amalriką (už jo Vakaruose išleistą knygą Will the Soviet Union Survive Until 1984? [Ar Sovietų Sąjunga išgyvens iki 1984 metų?]) ir žydų kilmės lietuvį Aleksandrą Štromą. Šėtonas politikoje, arba radikalus ir absoliutus blogis XX amžiuje, tiesiogiai palietė rytų europiečius ir jų šalių likimus. Jie jį patyrė ne kaip teorinę problemą, o kaip didžiausią moderniąją egzistencinę dramą, ilgiems dešimtmečiams suskaldžiusią Europą. 

Būta XX amžiaus pranašų ir Vakarų Europoje – visų pirma tai George’as Orwellas. Sunku pervertinti jo stulbinantį įžvalgumą Sovietų Sąjungos, komunizmo ir totalitarizmo klausimais, nors tiesioginių rytų europiečių įtakų jis patyrė. Ne kartą nesilankęs Rusijoje ir SSRS, jis ir jo draugas iš Vengrijos Arthuras Koestleris – Ispanijos pilietinio karo bendražygis, tapęs britu ir pagarsėjęs savo distopija Darkness at Noon [Tamsa vidudienį] – vis dėlto nemažai žinojo apie Stalino terorą ir represijas. Dar daugiau, Orwellas skaitė Jevgenijaus Zamiatino distopijos Mes prancūzišką rankraštį, kurį jam iš Paryžiaus atsiuntė Piotras Struvė. Orwellas šitą yra aprašęs: Zamiatino romaną jis laikė genialia knyga ir pyko ant Aldous Huxley’o, kuris savo romaną Brave New World [Puikus naujasis pasaulis] visiškai pastatė ant Zamiatino kūrinio konceptualinių pamatų. Ypač tai pasakytina apie totalinio individo sekimo ir jo kontrolės, sykiu ir šeimos institucijos, meilės ir privatumo mirties idėjas Zamiatino romane, kurias perėmė, tik šito nei pripažino, nei jas minėjo Huxley (skirtingai nuo Orwello, recenzavusio Mes ir laikiusio Zamiatiną savo įkvėpėju) O ir genialios satyros Animal Farm [Gyvulių ūkis] idėjas anksčiau už Orwellą išsakė ukrainiečių rašytojas Nikolajus Kostomarovas. Nežinau, ar Orwellas jį skaitė, gal ir ne. Tik vertas dėmesio faktas, kad garsiąją pratarmę skaitytojams Orwellas parašė būtent ukrainietiškame Animal Farm leidime. 

Rytų Europos pranašai daug ką išpranašavo. Kad ir kaip būtų, anaiptol ne su viskuo, ką jie sakė, Tu sutikai. Pavyzdžiui, nors su Aleksandru Štromu buvote artimi ir viso gyvenimo draugai, bendraminčiai buvote ne visada (Alikas, kaip jį švelniai vadino rusai bičiuliai – arba Aliukas, kaip jį šiltai vadino lietuviai – buvo ikonoklastas ir polemikas, todėl net su tokiu artimu draugu, kaip Tu, nesiekė kalbėti idėjiniu ir filosofiniu unisonu). Pavyzdžiui, žinau, kad Tau nebuvo priimtinas jo požiūris, jog pavienis individas yra geras per definitionem, todėl blogis slypi ne jame, o ydinguose socialiniuose santykiuose ir visų pirma politinėse institucijose, kurios ir sugadina žmoniją. Esi sakęs apie šį požiūrį, kad jis ataidi tiesiai iš XIX amžiaus, ir po Fiodoro Dostojevskio, Sigmundo Freudo ir Franzo Kafkos skamba kaip naivoka XIX amžiaus britų liberalų iliuzija. Apie tai, kad ano meto liberalų silpnybė buvo itin sekli blogio koncepcija, yra rašęs ir Vytautas Kavolis.

Pranašu laikau ir Tave. Esi daug kartų minėjęs, kad po nacizmo ir komunizmo nacionalizmas Tau atrodo didžiausia grėsmė – ypač todėl, kad jis gali koegzistuoti su totalitarinėmis ideologijomis ir jų mutacijomis. Dažnai minėjai, kad antiliberalus, radikalus ir integralus nacionalizmas niekada nebuvo tikrasis sovietinės doktrinos ir komunizmo ideologijos antipodas, kad sovietai meistriškai žaidė su juo ir mokėjo juo naudotis. Ką gi, matei kaip per skaidrų vandenį, kaip pasakytų rusai – juk būtent tai ir įvyko Slobodano Miloševičiaus Jugoslavijoje, o dabar kažkas itin panašaus vyksta Vladimiro Putino Rusijoje. Andrejus Piontkovskis man neseniai užsiminė, jog jį stulbina, kiek kartų efektyviau už komunistinę propagandą dabartinėje Rusijoje mases veikia ir hipnotizuoja nacionalizmas. Todėl esu įsitikinęs, kad Tu tiksliausiai ir jautriausiai jautei tokias baisias ir kruvinas totalitarizmo mutacijas bei jo agonijos spazmus, kaip buvusios Jugoslavijos ir dabartinės Rusijos režimai. 

O jei iš akių neišleisime ir dar vieno didelio Rytų Europos ir Lietuvos pranašo, kurį labai rimtai traktavo Czesławas Miłoszas, paaiškės, kad Lietuva gali pasiūlyti ne vieną siužetą pranašų ir pranašysčių sagai. Kalbu apie jo tolimą giminaitį, didįjį europietį – lenką, prancūzą ir lietuvį Oscarą Miłoszą (Oskarą Milašių). Tai – XX amžiaus modernybės sąlyčio su senomis Europos doktrinomis ir koncepcijomis istorijos dalis. Tik jei Czesławas Miłoszas mus orientuoja į jį veikusią moderniojo manichėjizmo ir ypač Simone’os Weil istoriją, Oscaras Miłoszas mus nukelia į didžiųjų Europos mistikų Emmanuelio Swedenborgo ir poeto Williamo Blake’o pasaulį. (Beje, mano mylimą Blake’o eilėraštį „Musė“ [Fly] Samuilas Maršakas iš anglų kalbos į rusų išvertė tiesiog genialiai – taip, kaip Tu į lietuvių išvertei Konstanto Kavafio „Barbarus“ ir Dylano Thomo „Ir nebus mirties karalijos“ [And Death Shall Have No Dominion].)

Esi parašęs puikią knygą Lietuva pasaulyje, apie kurią pirmą kartą sužinojau skaitydamas Štromo pastabas apie ją – ten jis subtiliai užsiminė apie liberalaus nacionalizmo ir kosmopolitizmo dermę Tavo pasaulėžiūroje. Manęs tai nė kiek nestebino, bet žinodamas, kad žodis „kosmopolitizmas“ vis dar erzina daugelį lietuvių, supratau, jog Tavo žvilgsnis į Lietuvą neišvengiamai orientuojasi į ateitį ir tiesiog ieško dialogo partnerio ateities Lietuvoje. Tikiu, kad tas laikas atėjo ir kad Tu esi vienas iš pačių svarbiausių autorių ir mąstytojų nūdienos Lietuvai ir lietuviams. Jei tai sunkiau pasakyti apie vyresniuosius mūsų inteligentus, tai neabejoju, jog esi jaunosios inteligentijos ir studentijos herojus – tiek intelektualinis, tiek politinis plačiąja prasme.

Ypač dabar, kai atsidūrėme naujajame šaltajame kare su Rusija (tai jau įvykęs faktas)? Ar liksime paribio valstybė – amžinai nesaugi ir drebanti dėl kiekvieno Rusijos karingo pareiškimo ir žingsnio, kurį laikysime tektoniniu lūžiu Europos kūne?
L. Donskis

Tad kokios Tavo prognozės ir pranašystės? Ypač dabar, kai atsidūrėme naujajame šaltajame kare su Rusija (tai jau įvykęs faktas)? Ar liksime paribio valstybė – amžinai nesaugi ir drebanti dėl kiekvieno Rusijos karingo pareiškimo ir žingsnio, kurį laikysime tektoniniu lūžiu Europos kūne? Ar vis dėlto įžengėme į naują pakopą, kurioje dalinsimės bendromis įtampomis ir problemomis su visa ES ir jos narėmis? Ar jau esame tikrųjų, o ne įsivaizduojamųjų Vakarų zonoje? Euro įsivedimas ir narystė NATO bylotų, kad taip. O kaip politinės sąmonės lygis ir viešojo gyvenimo trajektorijos?

Ir dar. Ar neatsidūrėme pasaulyje be alternatyvų, kuriame gan paradoksaliai stiprėja ne tik laisvės universalumo ir jos būtinybės įsisąmoninimas, bet ir laisvės priešų – istorinio determinizmo, pesimizmo ir fatalizmo – pojūčiai? Gyvename mirusių utopijų ir klestinčių distopijų pasaulyje. Ką tik su Zygmuntu Baumanu baigėme naują savo dialogų knygą, kuri vadinsis In the World of TINA [TINA’os pasaulyje]. TINA – tai Baumano sukurtas fenomeno There Is No Alternative trumpinys. Siūlyčiau lietuvišką šio trumpinio versiją – NĖJA (Nėra Jokios Alternatyvos), kuri man siejasi su nuo gimimo akla mergaite Dėja iš Victoro Hugo romano Žmogus, kuris juokiasi. Tad ar negyvename baimės ir pesimizmo civilizacijoje – baimės industrijos, apokaliptinių pranašysčių, sąmokslo teorijų, netikėjimo žmogaus laisve, jo nepažinumu ir nenuspėjamumu pasaulyje? Ir ar Tu tiki žmonijos gebėjimu mokytis iš savo klaidų bei istorijos pamokų?

Tad Lietuva ir pasaulis XXI amžiuje. Tomo Venclovos pranašystė. XX amžiaus pabaigą Tu nuspėjai puikiai. Ar ryžtumeisi nuspėti dramatiškai pakitusio pasaulio ir mūsų ateitį XXI amžiuje?

Tomas Venclova:

Mielas Leonidai, sunku su deramu santūrumu ir distancija dalytis mintimis, kada mudu vejasi, net pralenkia istorija. Padėtis Rytų Europoje keičiasi kasdien. Dabar, kai rašau šias eilutes, lyg ir pradeda įsigalioti naujos paliaubos Ukrainoje. Aišku, jos yra trapios ir laikinos – po mėnesio kito, gal ir anksčiau, karo veiksmai beveik neabejojamai atsinaujins. Vladimiro Putino Rusija neatsisako toli siekiančių tikslų – destabilizuoti Ukrainą, vienaip ar kitaip grąžinti ją į savo orbitą ir toliau varyti revanšistinę politiką, kuri gresia mums bei visam Vakarų pasauliui.

Ką tik perskaičiau Vytauto Landsbergio tvirtinimą, jog Minsko susitarimai esą baisesni už 1938 metų Miuncheno sutartį, nes į Miuncheną nebuvę įleisti Sudetų separatistai, o Minske Donbaso separatistai dalyvavę lygiomis teisėmis su kitais: atseit, šiandien regime visišką Vakarų kapituliaciją.

Taip blogai, be abejo, nėra. Miuncheno konferencijoje nedalyvavo ne tik Sudetų separatistai, bet ir pati Čekoslovakija. Tos šalies likimas buvo nuspręstas, nepaliekant jai jokio balso ir jokių šansų; ji neteko trečdalio teritorijos, o netrukus ir nepriklausomybės.

Jei Angela Merkel ir François Holland, pačiai Ukrainai nedalyvaujant, būtų atidavę Putinui jo geidžiamą „Novorosiją“ su Charkovu ir Odesa, turėtume tikslią Miuncheno analogiją (ir tai dar ne blogesnį susitarimą, o tokį pat). Taigi dar ankstoka skambinti visais varpais. Bet, deja, tuo tarpu taškais Putinas išlošė eilinę partiją. Kaip jį sustabdyti – esama skirtingų receptų.

Daug kas mano, kad padės tiktai tankai prieš tankus, raketos prieš raketas – ir, savaime aišku, neapykantos gestai prieš neapykantos gestus, mūsiškė propaganda (ir mums naudinga dezinformacija) prieš putinišką propagandą bei dezinformaciją.

Jei Angela Merkel ir François Holland, pačiai Ukrainai nedalyvaujant, būtų atidavę Putinui jo geidžiamą „Novorosiją“ su Charkovu ir Odesa, turėtume tikslią Miuncheno analogiją (ir tai dar ne blogesnį susitarimą, o tokį pat). Taigi dar ankstoka skambinti visais varpais. Bet, deja, tuo tarpu taškais Putinas išlošė eilinę partiją. Kaip jį sustabdyti – esama skirtingų receptų.
T. Venclova

Aš veikiau manyčiau, kad paveikesnis būtų nuoseklus ir greitas sankcijų stiprinimas, Rusijos atjungimas nuo SWIFT sistemos bei draudimas naudotis Vakarų malonumais visai Putino klikai, įskaitant jį patį. Rusijos praktikuojamam naujoviškam „hibridiniam“ karui gali užkirsti kelią ekonominis. Šiandien egzaminą laiko naujoji pasaulio tvarka: ar jis jau yra tiek globalizuotas, kad jame nebeįmanoma autarkija ? SSRS buvo autarkiška imperija ir nesugriuvo septyniasdešimt metų, bet dabartinė Rusija turbūt pernelyg priklausoma nuo Vakarų, kad išsilaikytų nors mažą to periodo dalį. Jei globalizacija nuėjo pakankamai toli, Rusija pralaimės; jei ne – gali ir laimėti. Beje, tai atsakymas visiems (taip pat ir mūsiškiams) globalizacijos kritikams.

Tokioje įtemptoje situacijoje sunku būti pranašu. Tatai iš viso nedėkingas užsiėmimas. Net Izaiju ir Ezekieliu, be abejo, mažai kas tikėjo, ir jei tais laikais būtų buvęs internetas, jie būtų susilaukę, švelniai kalbant, nepalankių komentarų.

Pažeri man daug komplimentų. Į juos galėčiau atsakyti tuo pačiu. Pavyzdžiui, esi geriau už mane susipažinęs su naujausiomis sociologinės bei politinės minties kryptimis (aš nuo jų jau atsilieku) ir geriau moki naudotis moderniomis komunikacijos priemonėmis, tokiomis kaip televizija ar interneto socialiniai tinklai. Bet abipusiai komplimentai lengvai išvirsta gegutės ir gaidžio pasakėčia. Turiu prisipažinti, jog savo „pranašystėse“ ne kartą klydau. Dar neseniai sakiau, kad Rusija Krymo neaneksuos. Gal nuspėjau, kad griuvus komunizmui didžiausiu pavojumi virs nacionalistinės bei fašistoidinės tendencijos. Bet mačiau jas pirmiausia saviškių tarpe ir ilgai nenorėjau patikėti, kad jos gali laimėti Rusijoje – o atsitiko kaip tik taip.

Sakai, kad vakariečiai pranašai priklausė nuo rytiečių, kurie buvo arčiau blogio šaltinių ir savo akimis matė iš jų atsirandančias sistemas. Tikrai, Orwello knyga Animal Farm vietomis atrodo bemaž nusirašyta iš ukrainiečio Kostomarovo (tai dar vienas įrodymas, kad Ukraina turi didžiulį, tuo tarpu nevisai realizuotą kultūrinį potencialą). O Zamiatino Mes sukurtas žymiai anksčiau, negu 1984 ir Brave New World – nors, manding, Orwello ir Huxley proza už Zamiatino prozą stipresnė. Bet reikia pripažinti, kad vakarietiška distopijų tradicija yra galinga – pradedant jei ne nuo Thomaso More’o, tai nuo Jonathano Swifto ir Samuelio Butlerio (kuris, be ko kito, prieš pusantro šimto metų nuspėjo vadinamojo kibernetinio amžiaus pavojus). 

Nesu linkęs netgi metaforiškai vartoti Šėtono sąvokos, nes tada lengva nukrypti į manichėjizmą. Tačiau mes dažnai nepakankamai įvertiname žmoguje slypinčius blogio ir destrukcijos impulsus. Tai, kad žmogus iš prigimties yra geras, ir visos nelaimės kyla tik iš ydingų socialinių santykių, yra Švietimo amžiaus iliuzija, kurią paveldėjo marksizmas. Rytiečiai gal mažiau už daugumą vakariečių linkę tai iliuzijai pasiduoti. Nepasidavė jai ir Tavo minimas Oskaras Milašius (irgi rytietis), kuris, sekdamas Swedenborgu ir Blake‘u, laikė didžiausia bėda racionalizmą bei determinizmą ir tvirtino, jog turi būti sukurtas kitoks mokslas, pripažįstąs žmogų ligi galo nepaaiškinama esybe. 

Ir komunizmas, ir antiliberalinis nacionalizmas yra blogio formos, panaudojančios savo reikalui gerus jausmus – pirmuoju atveju užuojautą silpniesiems bei nuskriaustiesiems, antruoju pagarbą savo kalbai, istorijai ir paveldui. Bet abiem atvejais viskas baigiasi lavonų kalnais. Deja, ir komunizmas, ir nacionalizmas, bent iš pradžių, yra patrauklūs. Nėra ko slėpti, esama (ar būta) ne tiktai tautinės romantikos, bet ir komunistinės romantikos, kurią išreiškė padorus ir talentingas rusų poetas Michailas Svetlovas eilėraštyje Granada: girdi, verta daug ką paaukoti ir pačiam žūti, idant Granadoje, atseit visame pasaulyje, įsigalėtų teisinga tvarka be ponų ir vargdienių. 

Vinco Kapsuko, Karolio Požėlos, Juliaus Janonio idėjos anaiptol nebuvo „giliai svetimos“, „iš šalies primestos“ jų laikų Lietuvoje. Jos tikrai viliojo daugybę ano meto lietuvių, dažnai visiškai dorų. Jaunystėje pats jutau stiprią komunizmo pagundą – o vėliau ir nacionalizmo pagundą.
T. Venclova

Vinco Kapsuko, Karolio Požėlos, Juliaus Janonio idėjos anaiptol nebuvo „giliai svetimos“, „iš šalies primestos“ jų laikų Lietuvoje. Jos tikrai viliojo daugybę ano meto lietuvių, dažnai visiškai dorų. Jaunystėje pats jutau stiprią komunizmo pagundą – o vėliau ir nacionalizmo pagundą. Svajojau apie laimingą ateities visuomenę be išnaudojimo ir išnaudotojų – o paskui apie galingą Lietuvą, prisijungusią Karaliaučių, Naugarduką ir Augustavą (prisipažinsiu, tos tautinės svajonės ir dabar man virpteli širdyje, nors gerai juntu, kad jos nerealios ir esmėje beprasmės).

Be to, nacionalizmas ir komunizmas nėra antipodai, bent jau nėra nesutaikomi priešininkai. Anot Adamo Michniko ir kitų, nacionalizmas yra paskutinioji komunizmo priebėga. Tai galėjai gerai pajusti sovietmečio pabaigoje, kada atsirado „tautiškai nusiteikę komunistai“, o žymūs rašytojai tvirtino, jog žalinga domėtis Vakarų idėjomis – dera remtis tiktai gimtąja žeme (tas izoliacionizmas puikiai atitiko partijos politiką).

Iš tų laikų daugelis mūsų – ir anaiptol ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje – paveldėjo išvirkščią bolševikinį (tai yra absoliučios netolerancijos) mentalitetą. Vladimiras Putinas, nors išauklėtas čekistų terpėje, jau nėra bolševikas, veikiau XIX amžiaus nacionalistas ir imperialistas (deja, su XXI amžiaus raketomis ir branduoliniais ginklais).

Bet jo ir jo šalininkų mentalitetas grynai bolševikinis: juoda ir balta, jie ir mes, supuvę Vakarai („atlantistai“) ir dvasinga Rusija („Eurazija“).

Šioje tikrai nelinksmoje situacijoje galiu išpranašauti tiek: XXI amžius, nebus lengvas. Blogiausiu atveju bus toks pat sunkus arba net sunkesnis, negu XX amžius, nors manėme, kad to amžiaus siaubas nebegali pasikartoti. Nematysiu didžiosios naujojo šimtmečio dalies, bet man vis dėlto rūpi anūkų – taip pat ir savųjų anūkų – likimas (vieną anūką, beje, turiu Rusijoje). Manau, kad blogiausiojo atvejo galima išvengti, bet tik tada, jei neužsikrėsime priešininko dvasia.

Tai reiškia: nepanikuoti ir nepulti į isteriką, nepasiduoti archajiškiems stereotipams, niekada ir nieko nevertinti pagal grupinius kriterijus, neįžiūrėti penktosios kolonos po kiekviena lova, nepraktikuoti tautinių šūkavimų, kitaip sakant netikro verbalinio patriotizmo, o ramiai ir be triukšmo stiprėti ir civilizuotis, kad mokėtume gintis, ir kad net pralaimėjimo atveju mūsų esmė liktų nepažeidžiama (beje, sovietai sugebėjo ją pažeisti). Tada pralaimėjimas virs laikina istorine būsena. Neatsakingi politikai linkę pakeisti tokią programą antraeilių temų eskalavimu (à la kova su tikrais ar netikrais praėjusios okupacijos simboliais), pavaduoti ją lengvais - kartais gal teisingais, bet pernelyg lengvais - gestais, kurie gali kelti reitingą per rinkimus, bet negali nieko esminio užtikrinti.

Esame Europa, jos likimas yra mūsų likimas. Jeigu Europa daro vieną ar kitą mums nepatinkantį žingsnį, netgi taktinį kompromisą – nemanykime, kad mes už ją būtinai protingesni ar labiau patyrę. Tikiu, kad laisvės bei demokratijos vertybės tebėra Europos kūnas ir kraujas – to, kas įsigėrė per šimtmečius, lengvai nesunaikinsi. Jeigu atsiradome pafrontėje (o tai turbūt faktas) – apkasuose reikia disciplinos, apdairumo ir ramaus atsparumo, taip pat tvirto, ambicijų nedrumsčiamo bendradarbiavimo su sąjungininkais, ypač tais, kurie yra mūsų flanguose.

Deja, mūsų politinė sąmonė dar nevisai europietiška, pas mus dar madinga isterika ir demagogija – „Klonio gatvės“ mentalitetas. Iš dalies tebegyvename XIX amžiuje, kur svarbiausios kategorijos buvo stipriojo teisė, įtakos sferos, teritorijos plėtimas, „šventa tautinė misija“ ir panašūs dalykai. Tokiame pasaulyje gyvena Vladimiras Putinas, ir juo tikrai neverta sekti, nes tai kelias į aklavietę. Tie mūsų pašalyje, kas tvirtina esą nepalaužiami vertybių sargai, dažniausiai tenkina savimeilę ar bando atsigriebti už buvusį kolaboravimą (o nelaimės atveju vėl gali lengvai virsti kolaborantais).

Rusų poetas Nikolajus Gumiliovas, kurį sušaudė tiesioginiai Putino pirmtakai – Petrapilio čekistai, - eilėraštyje Mano skaitytojai kadaise rašė:

Но когда вокруг свищут пули,
Когда волны ломают борта,
Я учу их, как не бояться,
Не бояться и делать что надо.

Bet kai aplinkui švilpia kulkos,
Kai vilnys triuškina bortus,
Aš mokau juos nebijoti,
Nebijoti ir daryti, ką reikia.

Manding, nebijoti ir daryti, ką reikia - tatai ir yra alternatyva “pasaulyje be alternatyvų”.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mažeika: lietuviai turės atsisakyti senų automobilių, plastikinių indų ir lauko tualetų (146)

Aplinkos ministerija , praėjus 4 mėnesiams po to, kai iš aplinkos ministro pareigų buvo...

Iš aikštelės su BMW iškritusios moters būklė sunki: liudininko teigimu, ji buvo keleivio vietoje (357)

Iš prekybos centro „Europa“ automobilių stovėjimo aikštelės su BMW iš trečio aukšto...

Nauja tvarka Seime: kiekvienam parlamentarui steigiamos trijų Seimo nario padėjėjų pareigybės (54)

Atsižvelgiant į pernai gruodį priimtas Valstybės tarnybos įstatymo pataisas, Seimo statute...

Kaunietis parodė, kiek erkių surado grįžęs iš miško: kartais nurenka net 300 (21)

Kauno marių regioninio parko direkcijos vyriausiasis specialistas Mindaugas Kirstukas gamtoje ir...

Šią savaitę siautę gaisrai užgesinti, tačiau pavojus išlieka didelis

Šią savaitę Lietuvoje siautusius gaisrus pavyko užgesinti, tačiau gaisrų pavojus išlieka...

„Žalgirio“ kovingumo sužavėti „Fenerbahče“ krepšininkai: jie privertė mus atidirbti savo atlyginimus (1)

„Bang bang! Jis mane nušovė. Bang bang!“, – tokia daina ketvirtadienį suskambo...

Gyvai / GARSIAI! Lietuvos elektroninės muzikos legendos Manfredas bei Vidmantas Čepkauskas-V – apie festivalį „Alfavilnius“

Klubas „Opium“ balandžio 25-28 dienomis vilniečius ir miesto svečius kviečia į trečiąjį...

Aistis Mickevičius apie nišinių kvepalų madą: kartais man graudu žiūrėti, kaip žmonės painioja tam tikrus dalykus

Kai ruošiamės ypatingai progai ir norime savo aprangos eilutę paįvairinti nauju kvapu ar tiesiog...

Universitetą į teismą padavęs indas: baigiu parašyti knygą apie baisią patirtį Lietuvoje savo nuotrauką įvertino trim milijonais  (368)

Nepatenkintas studijų kokybe Klaipėdos universitete (KU) Indijos pilietis Myilsamy Murugasamy...

Nuožmus diktatorius veikė pagal visas taisykles, tačiau Rusija čia vykdė dar klastingesnę strategiją (14)

Praėjusių metų pabaigoje Sudane staiga prasidėjus protestams prieš valdžią, atrodė, kad...