Įsiveržus į kraštą sovietų kariuomenei, daugybė Vokietijos moterų liko vienos prieš keršto ir naikinimo troškimo pritvinkusias raudonąsias bestijas. „Ateik, moterie!“ (vok. „Frau, komm!“) – taip skambėjo aiškus, jokių prieštaravimų nepakenčiantis sovietų karių įsakymas toms vokiečių moterims ir mergaitėms, kurių jie norėjo, kurių laukė seksualinė prievarta. Nepaklususias nušaudavo.
Daugelis nukentėjusiųjų jaučiasi paliktos vienos. Jos su niekuo negali pasikalbėti apie savo baisius išgyvenimus arba kiekvienos likimas nuasmeninamas kaip dalis neva „kolektyvinio išgyvenimo“ ar „kolektyvinio likimo“. Daugelyje pabėgėlių ar perkeltųjų šeimų egzistuoja garsiai neištartas klausimas apie galimą šeimos nario išprievartavimą, į kurį nėra atsakymo: viltis, kad to nebuvo, tylėjimas, neklausinėjimas ar išstūmimas lemia giminaičių jausmus; dauguma jų – vaikai motinų, kurios pagal tuometines vietos ir laiko aplinkybes galbūt, tikriausiai ar net tikrai patyrė tokį psichologinį ir fizinį smurtą.
Remiantis pačiais kukliausiais skaičiavimais, sovietų kariai išprievartavo maždaug 1,4 milijono vokiečių moterų ir mergaičių.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
– „Frau, komm!“ (Ateik, moterie!) – taip 1944-ųjų pabaigoje – 1945-ųjų pradžioje skambėjo aiškus ir jokių prieštaravimų nepakenčiantis rusų karių įsakymas toms vokiečių moterims ir mergaitėms, kurių jie norėjo ir kurių laukė seksualinė prievarta. Formuluotė „kurių laukė seksualinė prievarta“, o ne „laukė išprievartavimas“, parinkta sąmoningai, nes daugeliu atvejų po sovietų kariuomenės invazijos moterys ir mergaitės vieno kario buvo prievartaujamos ne vieną, o kelis kartus ir daugeliu atvejų ne vieno, o daugelio karių. Pabėgėlė iš Gdansko prisiminimuose, kaip Raudonoji armija užėmė Gdanską, pasakoja apie masinį bėgimą į Langfūrą:
Jei galvojome, kad rasime ramybę, klydome. Rusų kariai ateidavo grupėmis po penkis, šešis ir pasiimdavo mūsų skurdų maistą bei tai, kas jiems patiko, o tada nuskambėdavo: – Ateik, moterie! Tą, kuri neateidavo iš karto, žiauriai sumušdavo ir galiausiai priversdavo eiti kartu. Dažniausiai laiptų aikštelėje ar ant laiptų, taip pat sugriautuose viršutiniuose aukštuose moterys buvo prievartaujamos ir baisiai kankinamos, žvėriškai sukandžiojamos jų krūtys. Paprastai daugelio karių iš eilės.
„Sekmadienio rytą plėšikavimas ir prievartavimai tęsėsi. Ateik, moterie! – nepaklususias nušaudavo.“ Taip pastorius iš Pomeranijos Lauenburgo aprašo šio miesto užėmimą. Laikrodžiai ir moterys buvo nenutrūkstamo troškimo objektais. Devynmetės mergaitės atmintyje, kai sovietų kariuomenė įžengė į vieną Berlyno priemiestį, įstrigo šūksniai Uri! Uri! Ateik, moterie!, nes juos iš rusų lūpų girdėdavo dažniausiai. Kita mergaitė, tuo metu dešimties, prisimena, kaip rusai kaime prie Noištrelico surado pasislėpusių pabėgėlių grupę ir išprievartavo jauną moterį:
Duryse pasirodė pirmasis rusas. Visi tylėjo ir laukė, kas bus toliau. Prasidėjo viskas tuo, kad jis nusiėmė kepurę ir atsisagstė viršutines uniformos sagas. Tada garsiai suriko į kambarį: – Ateik čia, moterie! – o kai niekas nepakilo, beveik užklykė: – Tuoj pat ateik, moterie, davai! Kambaryje esančios moterys baimingai bandė spraustis toliau į kampą, kad saugiai pasislėptų už bet kokių daiktų. Kareiviui tai jokiu būdu nepatiko, stvėrė arčiausiai sėdinčią moterį ir nusitempė į tuščią lovą. Tada užvirto ant jos ir atsitiko tai, apie ką visi aplink šnabždėjo – ją išprievartavo...
Apie seksualinę prievartą bažnyčioje Lichtenhagene, Karaliaučiaus apskrityje, rašoma:
Matėsi visur šmėkščiojančios figūros, žybčiojantys kišeniniai žibintuvėliai, pasigirsdavo: – Ateik, moterie. Moterys buvo prievarta traukiamos iš klauptų ir tempiamos į tamsą, chorą ar varpinę. Ir viskas – vaiduokliškoje tyloje, niekas nedrįso garsiai rėkti... nedrįsome net šnabždėti, kad neatkreiptume į save dėmesio... siaubas begarsiais žingsniais sėlino per bažnyčią... ir vėl girdėjau šiurkštų:
– Eik su manim!
Rusų rašytojo Anatolijaus Streliano citata iš pokalbio su kitu rusų rašytoju, per karą gyvenusiu Vokietijoje:
Ir dabar dažnai tai prisimenu. Ateik, moterie! reiškė kerštą priešui. Vakarais vieni kitiems pasakojome: šiandien atkeršijau tris kartus, o tu?
Įsakymas Ateik, moterie! moterims ir mergaitėms, į kurias buvo taip kreipiamasi, keldavo baimę ir išgąstį. Žurnalistė Margreta Boveri (vokiečio ir amerikietės dukra) prisimena 1945-uosius Berlyne: „Eik su manimi, moterie, – karo šūkis, verčiantis visas mus drebėti...“ Christiano Krockowo knygoje Die Stunde der Frauen, liudijime iš Pomeranijos, rašoma:
Vyrai, kurie dabar įsiveržia į kambarį, akimirką apsižvalgo. Tada vienas parodo į Mariją: – Ateik, moterie! Ši suklykia, užsidengia veidą rankomis. Veltui. Vieną akimirką ją jau trukteli iš vietos, kitą – ištempia lauk. Ir, žinoma, ne tik Mariją. Moterų riksmai daugybe balsų šaižiai skamba po namą. Kaip ilgai? Kažkada jie prislopsta, tada nutyla. Kažkada Marija įsvirduliuoja į kambarį; ant kūno – sudraskyti drabužiai.
Moteris iš Potsdamo, kuriai teko stebėti, kaip girtas rusų karys griebia gimdyvę, savo dienoraštyje, praėjus kuriam laikui po sovietų kariuomenės įsiveržimo, rašo: „Eik su manimi, moterie! Klaikūs žodžiai, nuo kurių dar ir šiandien darosi baisu.“ Ateik, moterie! giliai įsirėžė į to meto aukų prisiminimus apie baisius įvykius. Todėl 1945 m. sausį Vakarų Prūsijos kaime keletą kartų rusų karių išprievartauta 15-metė Gabi Köpp išsako tai, ką visos jos nelaimės draugės turbūt jaučia ir šiandien: „O šūkaliojamų geidulingų įsakymų Moterie, moterie – jauna moterie, davai (tai reiškia „ateik“) aš niekada nepamiršiu.“
Kalbant apie sovietų karių 1944–1945 m. išprievartautų vokiečių moterų ir mergaičių skaičių, statistiniai tyrimai nebuvo atlikti nei Vokietijoje, nei (reikia pasakyti, tikrai ne), tuometėje Sovietų Sąjungoje. Tačiau buvo atlikti patikimi skaičiavimai, paremti apytiksliais duomenimis. Pagal mažiausius skaičiavimus, rusų kariai išprievartavo maždaug 1,4 milijono vokiečių moterų ir mergaičių. Kiti skaitiniai duomenys taip pat įvardija 1,4 milijono, bet tik teritorijose už Oderio ir Neisės, ir papildomai prideda 500 tūkstančių vėlesnėje sovietų okupacinėje zonoje, taigi iš viso 1,9 milijono. Dar kiti skaičiai rodo, kad išprievartauta 2 milijonai moterų. Tačiau galiausiai klausimas, ar rusų kariai 1944–1945 m. išprievartavo „tik“ 1,4, ar 1,9, ar 2 milijonus vokiečių moterų ir mergaičių, lieka atviras. Bet koks skaičius, siekiantis daugiau nei 100 tūkstančių ar net daugiau nei milijoną, kai kalbama apie individualius likimus, yra be galo didelis.
Tiesa, ir ankstesniuose karuose moterys dažnai tapdavo užsienio karių seksualinės prievartos aukomis. Iš naujesnių laikų reikia paminėti, pavyzdžiui, Nankinge 1937 m. japonų karių prievartautas kinų moteris; per Antrąjį pasaulinį karą vienoje okupuotų teritorijų pusėje vokiečių, kitoje – prancūzų ir amerikiečių karių prievartautas moteris; per Bosnijos karą serbų karių prievartautas musulmones (čia su etninio „valymo“ motyvu) ir seksualinę prievartą įvairiuose pilietiniuose karuose Afrikoje. Visi šie pavyzdžiai (galima būtų pridėti ir daugiau) yra siaubingi seksualinio smurto prieš moteris atvejai. Tačiau niekada iki tol užsienio kariai vienoje vienintelėje šalyje per tokį trumpą laiką neišprievartavo tiek daug moterų ir mergaičių, kaip 1944–1945 m. Raudonajai armijai įsiveržus į Vokietiją.
Šiuo požiūriu masiniai vokiečių moterų ir mergaičių prievartavimai neturėjo precedento vien dėl jų skaičiaus. Gąsdinantis buvo ir smurto prieš moteris ir mergaites brutalumas. Daugelis aukų, kaip jau minėta, buvo prievartaujamos ne vieną, o kelis kartus ir ne vieno, o daugybės karių. Nebuvo gailimasi nei vaikų, nei senučių. Maldos, prašymai ir ašaros nepadėjo. Priešintis buvo beprasmiška: vyrus, norėjusius apginti savo žmonas, tėvus ir motinas, užstodavusius savo dukteris, be ceremonijų šaudė. Dažnai buvo prievartaujama artimųjų akivaizdoje.
Iš tiesų pačios seksualinės prievartos aukos galėtų suteikti tikslios informacijos apie įvykius ir savo jausmus. Tačiau dauguma jų tyli. Apie asmeniškai patirtą prievartą niekas nekalbėjo arba kalbėjo labai nenoriai, arba, jei išvis kalbėjo, tik užuominomis, nors išprievartavimas nėra negarbė moteriai – tik prievartautojui. Aukos giminaičiai paprastai nenorėjo apie tai žinoti – vyras mažiausiai, o vaikai dažnai dar buvo per maži. Hildegardos Knef atsiminimuose galima perskaityti, kaip jos draugo motina Berlyne, Dalemo rajone, pasako jai apie save ir kitą pokalbyje dalyvaujančią moterį: – Mus išprievartavo. Į tai kita moteris sušnabžda: – Nekalbėkite apie tai prie vaiko. Kai vaikai paaugo, galėjo kažką įtarti, tačiau nedrįso klausti: galbūt subtiliai nenorėdami užgauti motinos ar sužinoti ir jiems patiems karčios tiesos, su kuria po to reikės gyventi.
Galėjo būti ir taip, kad vaikas norėjo žinoti apie motinos išgyvenimus, įžygiavus rusams, tačiau šioji nustumdavo į šalį tokius klausimus: galbūt nenorėdama vėl prisiminti baisios patirties ar prislėgti vaiko savo kančių istorija, galbūt dėl kokios kitos priežasties. Savo autobiografiniame romane Beim Häuten der Zwiebel Günteris Grassas įspūdingai ir jautriai pasakoja apie vaiko bandymą apgraibomis prisiliesti prie (išprievartautos) motinos ir (taip pat išprievartautos) sesers likimo, sovietų pajėgoms įžygiavus į Gdanską ir po to. Motinai mirus, vaikai kartais galėjo savęs klausti, kodėl jie tylėjo šia tema. Alexandra Senfft savo knygoje Schweigen tut weh. Eine deutsche Familiengeschichte, bet kitame kontekste (jos seneliui Hansui Ludinui 1946 m. Čekoslovakijoje buvo įvykdyta mirties bausmė) rašo:
Būčiau galėjusi apklausti motiną, bet to nepadariau. Jos sielvartas buvo toks dominuojantis, kad nenorėjau aitrinti žaizdos, nes velnias žino, kokio stiprumo emocines bangas būčiau sukėlusi. Šiandien esu sutrikusi dėl to, kad niekada nekalbėjau su ja apie tuometinius laikus, niekada nepaklausiau, kaip ji sužinojo apie savo tėvo mirtį ir išgyveno šį sukrėtimą. Man labai gaila, kad palikau ją vieną su jos išgyvenimais.
Buvo ir tokių atvejų, kai rusų karių išprievartauta dukra norėjo apie tai pasišnekėti su motina, bet ši kategoriškai atsisakė tai daryti – sukrėtimas, kurio, pavyzdžiui, Gabi Köpp niekada neįveikė. Todėl seksualinės prievartos aukoms pasikalbėti dažnai likdavo tik artimos ar nelaimės draugės.