Premjerė Ingrida Šimonytė lieka nusiteikusi optimistiškai. Nepaisant, kad per pastaruosius dvejus metus būta sudėtingų iššūkių, balsų surinkta panašiai kaip 2019 m. „Nebuvo taip, kad ėmė Lietuva nuo konservatorių ir nusisuko.“ Ji pridūrė, kad „konservatoriai buvo laidojami paskutinius trisdešimt metų po kiekvienų rinkimų.“
Tai, ko gero, tiesa, bet visiškai neginčytina, kad konservatoriai laimi rinkimus kas dvylika metų – 1996 m., 2008 m., 2020 m. Jei ši tendencija toliau išliks, konservatoriai gali tikėtis pergalės po devynerių metų – nedžiuginanti perspektyva partijai, kurios viršūnės įsitikinusios, kad jos turi vadovauti valstybei.
Tikimybė laimėti veikiausiai dar sumažės iki kitų metų rinkimų. Sunku įsivaizduoti, kad bet koks pienininkas balsuotų už konservatorius. Kiti ūkininkai irgi laiko Žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką nekompetentingu ir abejingu jų interesams. Nemažai kaimo gyventojų apskritai nepatekinti konservatoriais, skundžiasi, kad šie atsisako tradicinių vertybių ir panašėja į Laisvės partiją.
Girdėjau, kad daugelį vyresnio amžiaus rinkėjų nuvylė, net papiktino vulgarios premjerės pastabos apie Agnę Širinskienę.
Santykiai tarp koalicijos partnerių blogėja, dažnėja nesutarimai, viešumon išlenda vis daugiau ginčų. Didėja galimybė, kad išsivystys smulkaus masto vidaus karai, nes nedidėjant dešiniųjų rinkėjų skaičiui, partijos pradės tarpusavyje dėl jų varžytis, kas gali pakenkti joms visoms.
Pirmoji kregždė – praeitą antradienį nepasisekęs mėginimas iš pareigų atleisti Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininką demokratą Algirdą Stončaitį.
Per slaptą balsavimą už pašalinimą balsavo 62 Seimo nariai, dešimt buvo prieš, vienas biuletenis buvo negaliojantis. Balsavime dalyvavo tik valdančiųjų atstovai, o tai reiškia, kad kas septintas valdančiosios koalicijos narys nepritarė savo vadovų sumanymui. Nors balsavimo nereikėtų perdėm sureikšminti, tai akivaizdus nepasitenkinimo ir partinės drausmės silpnėjimo požymis.
Nežinau, kaip plačiai valdančioji koalicija svarstė mokesčių reformas, bet susidaro įspūdis, kad tai yra konservatorių, o ne valdančiosios koalicijos projektas. Vos paskelbus, liberalai ir laisviečiai suskubo reikšti priekaištus, kurių buvo daug ir gana aštrių.
Manytum, kad būta buvę siekiama kuo platesnio pritarimo reformai, kuri yra svarbiausias šios kadencijos įstatymo projektas.
Akivaizdu, kad arba nebuvo atkakliai stengiamasi suderinti nuostatas, arba jos tiek skiriasi, kad platesnis susitarimas liko nepasiekiamas. Būtų neregėtas fiasko Vyriausybei ir premjerei, jei Seimas nepritartų didelei daliai siūlomų pokyčių. Bet taip gali įvykti, ir tai būtų dar kitas ženklas rinkėjams, kad konservatoriai nekompetentingi.
Liberalų sąjūdžio frakcija pranešė, jog ji nepritars Vyriausybės siūlomam bankų solidarumo mokesčiui, nes tai siųstų neigiamą signalą investicijoms ir skatintų sukurti įspūdį, kad Lietuva yra finansiškai nesaugi šalis, kurios valdžia papildomai apmokestins pelną, jei įsivaizduos, jog tas per didelis. Pasak frakcijos pirmininko Eugenijaus Gentvilo, reikia „galvoti ne apie tai, kaip lengvai nuplėšti pinigus, o kaip pritraukti daugiau kapitalo, investicijų, pelningų verslų.“
Kritikos pažėrė Laisvės partija. Jos frakcijos seniūnas Vytautas Mitalas abejoja, ar Seimas pritars Vyriausybės siūlomam naujam individualios veiklos apmokestinimui ir nekilnojamojo turto (NT) mokesčiui, kuris „yra tuščiaviduris“. Neabejotina, kad NT mokesčiai yra tik mokesčių imitacija. Pasak Finansų ministrės, šio mokesčio pusė šalies gyventojų nemokėtų, o likusi dalis mokėtų vidutiniškai 14 eurų per metus. Bauda už vienkartinį automobilio pastatymo taisyklių pažeidimą, ko gero, didesnė. Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė siūlo palankesnę mokestinę aplinką verslui bei mažesnį užsieniečių apmokestinimą.
A. Armonaitė neseniai pastebėjo, kad „prieš rinkimus pradės vykti visų karas prieš visus.“ Ji neklysta. Kairė ir dešinė, opozicija ir pozicija visada viena prieš kitą kietai kovoja. Šį kartą labiau pjausis giminingų ideologijų partijos, pvz., valstiečiai su atskilusia ar pasitraukusia Sauliaus Skvernelio partija „Vardan Lietuvos“, konservatoriai su liberalais ir laisviečiais.
Batalijos tarp dešiniųjų jėgų gali būti aršesnės. 2020 m. rinkimuose Laisvės partija surinko 9,11 proc. balsų. Po to žadą atimančio rezultato partija neturėjo kuo džiaugtis. A. Armonaitė yra viena nepopuliariausių Lietuvos politikų, per savivaldos rinkimus partija surinko tik 3,55 proc. balsų – net Vilniuje surinktų balsų dalis kuklesnė negu per 2020 m. Seimo rinkimus.
Partija laikoma dviejų klausimų partija – civilinės sąjungos įteisinimo ir lengvųjų narkotikų dekriminalizavimo, – bet nė vieno siekio nėra įgyvendinusi. Nors nėra deramai skiriama tam dėmesio, partija itin atkakliai gina verslo interesus, o A. Armonaitė yra verslo ginklanešys dabartinėje Vyriausybėje. Per Seimo rinkimų kampaniją ji įsipareigojo neįvesti naujų mokesčių, siūlė mažinti gyventojų pajamų mokestį iki 15 proc., o būdama ministre puoselėja verslo interesus, nors ne visais atvejais laimėjo Vyriausybės pritarimą savo planams ir projektams. Mažėjant bendram partijos populiarumui, verslo parama tampa dar svarbesnė, tad partija priešinsis planams didinti mokesčius verslui bei ūkio reguliavimą, siūlys įvairių lengvatų startuojančioms įmonėms bei smulkiajam verslui.
Nesutarimai su koalicijos partneriais yra neišvengiami, bet Laisvės partija nebus linkusi trauktis atgal. Ji stengsis privilioti konservatorius palaikančius verslininkus bei jaunus rinkėjus, nes šie sudaro didžiausią potencialių rėmėjų būrį.
Savivaldos rinkimai buvo gana palankūs Liberalų sąjūdžiui, bet partija išlieka priklausoma nuo fortūnos kaprizų. Nors netikėtina, kad kituose rinkimuose neįveiktų
penkių procentų kartelės, ji negali susitaikyti su tapimu 5–6 proc. partija, kuri negebėtų veiksmingai veikti šalies politikos ir virš kurios nuolat kabėtų pavojus nepatekti į Seimą. Sustiprinimo nesulauks iš valstiečių ir darbiečių gretų, tad, kaip ir Laisvės partija, liberalai turi pabrėžti, kuo jų partija skiriasi nuo koalicijos partnerių, ko nebus galima padaryti be aštresnės kritikos.
Vyks visų karas su visais, bet ypač su ideologiškai artimaisiais. Konservatoriai, kurie dažnai nederina savo veiksmų su mažesniaisiais koalicijos partneriais, pagrindo skųstis neturės. Lazda turi du galus.
