Ar lietuviai specialistai žinojo, kad Rusija puls Ukrainą 2022-ųjų vasarį? Jei taip, tai jie itin įžvalgūs. Atsakingas Rusijos užsienio reikalų tarnautojas Borisas Bondarevas, kuris pasitraukė į Vakarus po invazijos, įtakingame žurnale „Foreign Affairs“ rašė, kad 2022 m. sausio mėn. jis netikėjo, kad Vladimiras Putinas pradės visavertį karą.
Ukraina 2022 m. buvo akivaizdžiai vieningesnė ir labiau provakarietiška nei 2014 m., itin kovingi Vakarų pareiškimai apie galimą Rusijos invaziją aiškiai rodė, kad Jungtinės Valstijos ir Europa reaguos griežtai. „Mano darbas ginklų ir eksporto srityje išmokė, kad Rusijos kariuomenė nėra pajėgi užgrobti didžiausios Europos kaimynės ir kad išskyrus Baltarusiją jokia valstybė nepasiūlys mums reikšmingos paramos. Pagalvojau, kad ir Putinas tai turėjo žinoti – nepaisant visų pataikūnų, kurie jį saugojo nuo tiesos.“
Jis klydo, klydo ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, 2022 m. sausio pabaigoje atkakliai raginęs Vakarus nekelti panikos dėl prie jo šalies sienų telkiamų Rusijos pajėgų. JAV perspėjimai apie neišvengiamą invaziją esą kelia pavojų Ukrainos ekonomikai. „Yra signalų net iš gerbiamų valstybių vadovų, jie tiesiog sako, kad rytoj bus karas. Tai panika – kiek tai kainuoja mūsų valstybei?“ Pasak jo, didžiausią grėsmę Ukrainai kelia „padėties šalies viduje destabilizacija“.
Lietuvos ir kitų rytų Europos šalių savimylą paglosto kai kurie Vakarų politikai, pagirdami teisingą Rusijos keliamų grėsmių įvertinimą. Antai Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock teigė, kad Rytų Europos šalys buvo teisios, įspėdamos Vokietiją apie Maskvos keliamą pavojų. Lietuviai politikai ne kartą priminė Vakarams, kad dėl tokios laikysenos Vilnius susilaukdavo Europos Sąjungos (ES) narių ir JAV kritikos. Nepraėjus nė dviem dienom po Prezidento Valdo Adamkaus pastabos 2008 m. pradžioje, kad Rusija gal pasiryžusi pradėti naują šaltąjį karą, Amerikos užsienio reikalų ministrė Condoleezza Rice pavadino tokias kalbas „hiperbolizuota nesąmone“. Premjerė Ingrida Šimonytė yra tvirtinusi, kad būtų buvę geriau, jei Lietuva, vertindama Maskvos grėsmes, būtų suklydusi.
Padėtis gana liūdna. Lietuvos žvalgybos agentūros geriausiu atveju yra vidutiniokės, jei ir tiek. Jos neturi prieigos prie jautresnės informacijos, kurią renka JAV, Jungtinės Karalystės ir kitų galingų šalių žvalgybos, nes nuogąstaujama, kad lietuviškas įstaigas infiltravo Rusijos šnipai arba kad jos gali būti kitaip sukompromituotos. Ir ne be pagrindo – tai rodo, kad paviešinti galimai nutekinti NATO Viršūnių susitikimo duomenys yra susiję su įsilaužimu į Lietuvos valdžios institucijų sistemas.
Lietuva neturi nė vieno pirmo rango dabarties Rusijos žinovo, kuris spausdintų savo straipsnius prestižiniuose žurnaluose, neturime pirmaujančio tyrimų centro, net Rytų Europos studijų centras ne mažiau dėmesio skiria kitoms šalims. Nors neturime tikrų Rusijos specialistų, neskubame jų išsiugdyti. Prieš trejus metus apskaičiavau, kad iš 60 daktaro disertacijų, tarptautinių santykių tematika apgintų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI), tik 8 buvo apie Rusiją. Paprastai kurią nors šalį tyrinėjantys doktorantai joje gyvena metus ar dvejus, renka medžiagą, bendrauja su vietos mokslininkais, pasidalija įžvalgomis, prašo patarimų. Nežinau, kiek lietuvių politologų šiame šimtmetyje stažavosi Rusijoje, bet spėčiau, jog galima juos suskaičiuoti ant pirštų.
Ambasadoriais į Rusiją yra skiriami kompetentingi, bet ne pirmo rango diplomatai. Susidaro įspūdis, kad jauni perspektyvūs diplomatai nėra siunčiami dirbti Maskvoje, o jie patys labiau žvalgosi į Vakarus, varžosi dėl paskyrimo į ambasadas ES sostinėse. Grįžę Lietuvon Rusijoje dirbę diplomatai paprastai tyli kaip pelytės, skirtingai nuo buvusių JAV ir Jungtinės Karalystės ambasadorių, kurie plačiai komentuoja ir vertina Rusijos politiką, rašo straipsnius ir knygas.
Dabarties politikai nebeturi ryšių su savo kolegomis Rusijoje (jau praėjo daugiau negu dešimtmetis nuo Andriaus Kubiliaus ir Dalios Grybauskaitės pokalbių su V. Putinu), o prieš trisdešimt metų bendraujant su žlungančios SSRS politikais įgytos žinios neįgalina geriau suprasti V. Putino ir jo silovikų, kurie kitaip mato pasaulį negu jų pirmtakai.
Lietuva labai menkai pažįsta Rusiją. Analizės ir vertinimai nėra grindžiami faktais ir duomenimis, išskyrus tuos, kurie viešai skelbiami Vakaruose arba kuriuos galima ekstrapoliuoti iš Rusijos socialinių medijų, bet išankstinėmis nuostatomis, nuvalkiotais šablonais apie mafijos valstybę, nekintančios, amžinai agresyvios Rusijos vaizdiniu. Gaila, bet reikia pripažinti, kad, ko gero, ksenofobija yra svarbiausias veiksnys, lemiantis lietuvių požiūrį į Rusiją.