Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė teisingai pastebėjo, kad staigus rusiškų mokyklų uždarymas „būtų klaiki klaida“. Piktnaudžiaudami jautria geopolitine padėtimi, „viską uždarome, naikiname“. Uždarymo šalininkai siekia didinti savo populiarumą vaikų sąskaita.
G. Jakšto siūlymą skeptiškai vertino Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas, kuris nurodė, kad priešiška propaganda ateina iš šeimos aplinkos, palydovinių televizijų bei interneto, o ne iš ugdymo įstaigų. Rusiškų mokyklų uždarymas tik sukiršintų Lietuvos visuomenę.
Klaipėdos miesto mero Arvydo Vaitkaus nuomone, yra neteisinga išskirti vieną tautinę bendriją. Tokiam sprendimui nėra jokio esminio pateisinimo, juolab, kad turime lenkiškas ir angliškas mokyklas.
G. Jakštas žvalgosi į mūsų kaimynus, klausdamas, ar nevertėtų sekti estų ir latvių pavyzdžiu. Latvijoje ir Estijoje jau vyksta paskutinis rusų mokyklų reformos etapas – per kelerius metus jos turės pereiti prie visų dalykų mokymo latvių ir estų kalba. Verta prisiminti, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija dar rugsėjį teigė, kad tokie pokyčiai Lietuvoje neplanuojami. Artėjant rinkimams, daugėja populistinių pasiūlymų.
Bet kuriuo atveju, Latvija ir Estija nėra sektini pavyzdžiai formuojant tautybių politiką. Priešingai nei Lietuva, kuri suteikė pilietybę visiems nuolatiniams gyventojams, Estija ir Latvija atėmė teisę į pilietybę iš daugumos rusakalbių gyventojų, suteikdama pilietybę tik tiems, kurie 1940 m. turėjo pilietybę, ir jų tiesioginiams palikuoniams. Latvijoje dauguma rusakalbių nebuvo nei vieni, nei kiti. Iš 2,5 mln. gyventojų 750 tūkst., arba trečdalis, neturėjo pilietybės. Buvo stengtasi įteisinti griežtas metinės natūralizacijos kvotas. 1993 m. kvota būtų buvusi 1600, arba vienas natūralizuotas asmuo tūkstančiui gyventojų. Spaudžiamas Vakarų šalių Prezidentas vetavo įstatymą.
1994 m. įstatymu kvotos buvo pakeistos „langų sistema“, pagal kurią asmuo galėjo kreiptis dėl natūralizacijos priklausomai nuo jo statuso. Antai, gimę ne Latvijoje galėjo kreiptis ne anksčiau kaip 2000 m. Vakarams protestuojant, ir ši tvarka buvo pakeista.
Latvijos ir Estijos demografinė padėtis buvo gerokai blogesnė negu Lietuvos, tad skirtinga tautybių politika suprantama. Bet kraštutinės Estijos ir Latvijos priemonės buvo nepateisinamos, juolab, kad latviai ir estai atsisakė turėti didesnes šeimas, skirtingai nuo kvebekiečių, kurie sąmoningai augino daugiau vaikų, siekdami atsverti anglakalbių migraciją ir užtikrinti Kvebeko prancūziškumą.
Yra kitas labai svarbus faktorius, kuris prieštarauja G. Jakšto pasiūlymui. Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos konvencija, kurią Lietuva pasirašiusi, numato, kad tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, šalys „stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba.“ Pagal įstatymą, vietovėse, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinė mažuma, prašant bendruomenei savivaldybė laiduoja mokymąsi tautinės mažumos kalba.
Siekis užtikrinti savo kultūros klestėjimą bei tęstinumą yra universalus, mažamečių mokymas gimtąja kalba yra viena esminių priemonių tam užtikrinti, tad negalima nesuteikti tos galimybės kuriai nors tautinei bendruomenei, gal išskyrus tuos atvejus, kai didelė bendruomenės dalis palaiko ar vykdo prieš valstybę nukreiptą politiką. Tą darė sudėtų vokiečiai prieš Antrąjį pasaulinį karą, bet ne Lietuvos rusai, kurių dauguma politiškai pasyvūs.
Nenuostabu, kad rusai gali būti geranoriškiau nusiteikę kilmės šalies – Rusijos – agresijos prieš Ukrainą atžvilgiu, panašiai kaip daugelis lietuvių atlaidžiai žiūri į dažną JAV jėgos panaudojimą. Bet kiekvienu atveju jie nedalyvavo Kremliaus nutarime pulti. O jei pavieniai vietos rusai slapta remia Rusiją ar kitaip pažeidžia Lietuvos įstatymus, jie turi būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, užuot skriaudus niekuo dėtas rusakalbių šeimas, kurios nori pasinaudoti tarptautinių susitarimų užtikrinta teise į tautinių mažumų mokyklas. Arba bent taip turėtų būti teisinėje valstybėje.
Idėja atsisakyti tautinių mažumų mokyklų nėra nauja. 2015 m. pabaigoje buvęs VSD generalinis direktorius Gediminas Grina teigė, kad tokios mokyklos tampa „švietimo getais“ ir „visiškai neugdo pilietiškumo, nes jos yra izoliuotos tautinės visuomenės prasme“. Jei esą mokykla grindžiama ne bendros [tautos – red.], o tautinės mažumos pagrindu, vadinasi, jie remiasi kažkokiu kitu pagrindu. Pasak G. Grinos, Lietuvoje neturėtų veikti nei valstybės finansuojamos, nei privačios mokyklos tautinių mažumų pagrindu, išskyrus tarptautines, NATO šalių diplomatų mokyklas. Sveikas protas laimėjo ir G. Grinos siūlymas nebuvo įgyvendintas.
Uždarant rusiškas mokyklas siekiama užkirsti kelią Kremliaus propagandos sklaidai ir geriau integruoti etninius rusus į Lietuvos nacionalinę bendruomenę. Rusiškų mokyklų uždraudimas turėtų priešingą poveikį. Tai būtų aiški žinia rusų bendruomenei, kad jos ištikimybė yra įtartina ir todėl ji nusipelno diskriminacinių sankcijų. Rusai būtų vienintelė etninė grupė, iš kurios būtų atimta teisė mokyti savo jaunimą gimtąja kalba, nors dauguma jų yra Lietuvos piliečiai, priešingai nei Lietuvoje laikinai gyvenantys NATO šalių piliečiai.
Traktuojami kaip antrarūšiai piliečiai, rusai atitinkamai reaguotų. Nepasitikėjimas sukelia nepasitikėjimą. Apmaudu, kad už švietimą atsakingas ministras nežino, kaip diskriminacija veikia jaunimą. G. Jakšto siūlymas rodo, kad Lietuvos politikoje gyva reakcingumo gija. Jo pasiūlymo atmetimas parodytų, kad jam pritaria tik tamsi mažuma.
