Nereikia pervertinti partnerytės reikšmės. Daugelis socdemų būtų balsavę už G. Nausėdą be partijos palaiminimo. G. Nausėda veikiausiai laimėtų rinkimus, jei V. Blinkevičiūtė nebūtų paskelbusi jo išrinktuoju. Vis dėlto Prezidentas gali būti patenkintas, kad LSDP patepė jį, o ne kurį nors varžovą, kaip Igną Vėgėlę ar Dainių Žalimą, kurių kandidatūrą pastiprintų socdemų palaikymas.
Remdama G. Nausėdą, LSDP mažai ko atsisako. Partijos pirmininkė niekada neketino siekti Prezidento posto, o iškelti kurį nors kitą partietį nebūtų solidu. Pirmininkai, vadai turi vadovauti, pagal dabartinį žargoną – „rodyti lyderystę“. Europarlamentaro pareigybė – vienas patraukliausių postų Europos politikoje.
Puiki alga bei pensija, nors atsakomybė – minimali ir beveik nereikia dirbti. Puikus atpildas politikos veteranams, kurie ilgai triūsė savo šalies parlamente už menkus atlyginimus. Visa tai puikiai supranta V. Blinkevičiūtė, jos negundė donkichotiškas kandidatavimas į prezidentus
G. Nausėda pirmadienį padėkojo socialdemokratams už pareikštą paramą ir pasidžiaugė, kad Lietuvoje yra jėgų, kurios „renkasi ne konfrontuoti, o bendradarbiauti“. Po kelių dienų jo entuziazmas padidėjo.
„Tai yra brandžios partijos brandus sprendimas <...>, mes truputį pakeisime mūsų politikos pobūdį, kuomet politinės kultūros aksioma bus ne konkuravimas vardan konkuravimo, o konkuravimas ir bendradarbiavimas dėl strateginių Lietuvos tikslų“. Pagyvensime – pamatysime, bet pirmais naujos kadencijos mėnesiais, gal net pusmetį LSDP galės mėgautis G. Nausėdos malone. Kai Prezidentas vykdys jau tradicija tapusį kelių kandidatų į ministrus vetavimą, socdemų siūlomieji veikiausiai neužklius.
Neginčytina, kad geriau bendradarbiauti negu peštis, bet daugelis Lietuvos politikų savotiškai supranta bendradarbiavimą – bendradarbiaujame, kai JŪS darote, ko AŠ noriu. Priešingu atveju esate užsispyrę, neprotingi, pavydūs, smulkmeniški, savanaudiškai nusiteikę, negebantys valstybiškai mąstyti. Litanijos netęsiu, visi mes ją puikiai žinome.
Kad ir kokie būtų geri norai ar šilti jausmai, prezidentai nesugyvena su Seimu ir Vyriausybe. Jei ne viena pusė, tai kita sugadina santykius. Net tolerantiškasis Valdas Adamkus įsiveldavo į piktus nesutarimus, jau nekalbant apie Lietuvos geležinę ledi, kuri vėliau aiškino, kad smarkiai kritikuodavo gana kompetentingą ir panašiai galvojančią Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, nes turėjo vilčių, kad ji dar gali pasitempti ir ko nors pasiekti. Įdomus pedagoginis principas. Kadaise galvojau, kad reikšmingą vaidmenį suvaidino unikalus D. Grybauskaitės būdas, dėl kurio jai nebuvo pasiūlytas atsakingas postas Europos Sąjungos hierarchijoje, pasibaigus jos prezidentavimui.
G. Nausėda ne ką geriau bendrauja ir bendradarbiauja su esamomis vyriausybėmis. Įtemptus santykius su Sauliumi Skverneliu, Ramūnu Karbauskiu ir „valstiečiais“ pakeitė nesibaigiantys kivirčai su Gabrieliumi Landsbergiu, Ingrida Šimonyte ir konservatoriais, kurie, tiesą sakant, nelaimėtų draugiškumo ir geranoriškumo konkurso ir niekuo nenusileido kurstydami tarpusavio nesantaiką. Nežinau, ar Prezidento pareigos sukelia tokias nesutaikomas ir irzlias nuostatas, ar kad asmenys, pasižymintys tokiomis savybėmis, siekia šių pareigų.
Socdemams nutarus paremti G. Nausėdą, pradėta nagrinėti, ar jų vertybės yra panašios ir suderinamos. Kuo mažiau vertybių, tuo daugiau apie jas kalbama. Lietuva nuolat teigia vykdanti vertybinę užsienio politiką, bet kurtinama tyla dėl dešimties tūkstančių vaikų nužudymo Gazoje verčia abejoti tokio teigiamo savęs vertinimo tikslumu.
Nelengva keliais sakiniais apibūdinti socdemų vertybes, ne tas, kurias jie skelbia ir kurios mažiau ar daugiau atspindi kanoninius socialdemokratų principus, bet tas, kurias įžiūrėtų objektyvus stebėtojas. Dabartinė partija yra hibridinis kūrinys, nedideliam būriui socialdemokratų, kaip Aloyzas Sakalas, Vytenis Andriukaitis, Juozas Olekas, susivienijus su gausia Lietuvos demokratų darbo partija (LDDP), sutelkusia daugelį atsakingų kompartijos veikėjų – nomenklatūrininkų, gamyklų direktorių, kolūkių pirmininkų, – kuriems liberalios nuostatos buvo svetimos, net apgailėtinos.
Nebūta stebuklingos metamorfozės, aparatčikai netapo lygybės ir socialinio teisingumo šaukliais, veikiau jie savo požiūrį ir įsitikinimus pervadino socialdemokratija. Verta prisiminti, kad tarpukario metais komunistai laikė socialdemokratiją nuosaikia fašizmo atmaina, su kuria buvo nevalia bendradarbiauti.
Ne paslaptis, kad, kai mokesčiai maži – valstybė skurdi, viešosios paslaugos menkos, pensijos ir socialinės paslaugos neadekvačios, socialinė atskirtis paplitusi. Šių trūkumų negalima pašalinti, nesurinkus daugiau lėšų į biudžetą, taigi, labiau neapmokestinus turtingesnių visuomenės narių. Nors socdemai ilgiausiai valdė Lietuvą, jie neįvedė nei realių progresinių mokesčių, apie kuriuos dažnai kalbėdavo opozicijoje ir prieš rinkimus, nei nekilnojamojo turto mokesčio. Nomenklatūrinė partijos kilmė dažniausiai nusverdavo socialdemokratinius principus ir teisingumo jausmą.
G. Nausėdos vertybės yra chameleoniškos. Kai dirbo finansų sektoriuje, jis galvojo panašiai, kaip jo kolegos. Antai 2015 m. jis skeptiškai vertino progresinius mokesčius, kartodamas trafaretinius pasakojimus, kad juos įvedus, darbdaviai gali naikinti darbo vietas arba pasitraukti į šešėlį. Šie nuogąstavimai buvo perdėti. Rimtos bendrovės nerizikuos dviguba buhalterija, o nesąžiningus verslininkus turėtų pažaboti veiksminga mokesčių inspekcija.
Tapęs valstybės vadovu, G. Nausėda paskelbė gerovės valstybės kūrimą savo svarbiausiu tikslu, nuosekliai ragino pertvarkyti mokesčių sistemą, mažinti socialinį neteisingumą, didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, papildomai indeksuoti socialinio draudimo pensijas. Bet Rusijai užpuolus Ukrainą, gerovės valstybės kūrimas išnyko iš akiračio, G. Nausėdai tapus karo prezidentu, visas dėmesys buvo nukreiptas į krašto apsaugą.
Socdemų ir G. Nausėdos suartėjimas neturėtų stebinti, nors G. Nausėda laikomas dešiniųjų pažiūrų politiku, o socdemai neva yra socialdemokratai. Bet abiejų nuostatos ir principai yra labiau lankstūs, net nenuoseklūs, negu griežtai apibrėžti ir nekintami. Yra skirtumų, pavyzdžiui, dėl civilinių santuokų.
Tačiau daugeliu klausimų jų požiūriai sutampa, pavyzdžiui, socialdemokratai tvirtai remia reikalavimus gynybai skirti tris procentus bendrojo vidaus produkto. Kai nereikia spręsti esminių nesutarimų (nes mažai kas yra esminis), susitarti neturėtų būti sunku. Bet patirtis primena, kad kivirčai, o ne bendradarbiavimas ženklina Prezidento ir Seimo bei Vyriausybės santykius.
